Žingsniai nuo ežero iki dangaus
Blykst! Nutilo muzika. Tamsa atsliūkina lyg laukinis žvėris, pastveria, papurto. Ir niekas nei gali, nei nori nuo jos pabėgti. Tamsa – tai užtikrinimas, kad kažkada išauš rytas, ugniniais fenikso sparnais pakils saulė ir nušvies visą pasaulį. Bet tamsa turi tai, ko niekada neturės šviesa, - balsą, kurį girdi ne visi. Taip kaip ir angelų nevalia kiekvienam išgirsti... - Ma-am! Elektra dingos! - Kunigunda, aš matau, matau! – iš kažkurios namo pusės atsklido pavargęs mamos balsas. - Juk sakiau, kad manęs taip nevadintum! Kunigunda!.. Fi… Tik pamanykit! Sugalvojo tokį vardą duot XXI amžiuje! - Štai tau žvakė, - tarė mama, pakišdama man panosėn kažkokį seną žvakigalį, - ir degtukai. - Jei nebūtume persikraustę iš miesto... – jau norėjau išpyškinti visą tiradą, bet mama tik numojo abejingai ranka ir apsisuko eiti. Tik dabar pastebėjau kokia tiršta tamsa tvyro aplinkui. Mamos rankoj laikoma nedidukė žvakelė apšvietė tik jos grublėtas rankas ir sausą veidą su ryškiai išsišovusiais žandikauliais. - Kokia tu negraži... – išsprūdo netikėtai man, ir pačiai pervėrė žodžiai širdį. Mama stabtelėjo, bet neatsigręžė. Tamsa ją priglaudė savo glėbin. Galiausiai šiaip taip susigrabaliojau degtuką ir uždegiau žvakės dagtį. Iš pradžių menkai, bet vis stipriau ir stipriau rungėsi su juodais žvėrimis ir yrėsi aukštyn. Pagaliau – pergalė! Staiga liepsnos apšviestas iš tamsos išnyra senas, apdulkėjęs paveikslas. Senoviniai paauksuotais ornamentais išdabinti rėmai... Dienų dienas aš dažnai leisdavau laiką žiūrėdama į tą paveikslą, bet dabar pasidarė baugu. Atrodė, kad jis nuolat artėja į mane, lėtai, žingsnis po žingsnio... Trys poros juodų akių kiaurai susminga į mane... Gulbės! Trys baltos, karališkos gulbės, pavaizduotos tarp užšalusio ežero lyčių. Kažkur tolumoj šmėžavo miško siluetas lyg paklydęs žmogus. Bet tie trys balti plunksnų angelai žvelgė į mane tokiu žvilgsniu, kad atrodė, jog tuoj tuoj pačiai išsiskleis Sparnai. Viena jų nulenkė galvą, dailiai perriesdama lygų kaklą. Pasipurčiau... Judanti gulbė paveiksle? Per nugarą nubėgo šiurpuliai... Vėl pažvelgiau į piešinį. O jis buvo visai čia pat, ranka pasiekiamas... Paskubomis užpūčiau žvakės feniksą ir lengviau atsidusau. Fi... fantazija! Per langą įėjo mėnesiena. Taip, taip... Įėjo! Mažom basom stiklinėm kojytėm... Tipu.... Tapu.... Apstulbus stebėjau kaip ji kambary apsidairė, apėjo ir galiausiai atsisėdus ant lovos, man nusišypsojo. Nebereikėjo žvakės, aplink ir taip buvo šviesu. Danguje spingsėjo miriadai žvaigždžių – dangaus akys. Nepavargstančios ir nesibaigiančios. Ant žemės spindi jų konkurentai - sniego kristalai. Balta balta... Kaip tos gulbės iš paveikslo. Pasižiūrėjau į jį vėl. Tuščia! Plunksnuotosios karalienės lėtai plasnojo dangaus link. O skaisčiosios jo akys akylai stebėjo, kad nė viena nenukryptų ar nenukristų. Paukščiai – dangaus vaikai... Šalta... Mėnesiena akimirksniu pašoka ir dingsta jos valiūkiška šypsena. Staiga nusikvatoja ir išsisklaido sidabro dulkėm po kambarį... - Gonda, ar išprotėjai! Mane iš sąstingio pažadino mamos balsas. Ji vos ne bėgte perlėkė kambarį ir užvėrė atvirą langą. - Pats viduržiemis, naktis, o tu langą sugalvojai atsidaryti... - Mamyte, gulbės išėjo namo... - Ką? - Ne, nieko, - numojau ranka. - Eik miegot, vis tiek elektra nebeatsiras. - Gerai, mama „Bet prieš tai pasikalbėsiu su mėnesiena...“ – mintyse sau pridūriau.
Blykst! Nutilo muzika. Tamsa atsliūkina lyg laukinis žvėris, pastveria, papurto. Ir niekas nei gali, nei nori nuo jos pabėgti. Tamsa – tai užtikrinimas, kad kažkada išauš rytas, ugniniais fenikso sparnais pakils saulė ir nušvies visą pasaulį. Bet tamsa turi tai, ko niekada neturės šviesa, - balsą, kurį girdi ne visi. Taip kaip ir angelų nevalia kiekvienam išgirsti... - Ma-am! Elektra dingos! - Kunigunda, aš matau, matau! – iš kažkurios namo pusės atsklido pavargęs mamos balsas. - Juk sakiau, kad manęs taip nevadintum! Kunigunda!.. Fi… Tik pamanykit! Sugalvojo tokį vardą duot XXI amžiuje! - Štai tau žvakė, - tarė mama, pakišdama man panosėn kažkokį seną žvakigalį, - ir degtukai. - Jei nebūtume persikraustę iš miesto... – jau norėjau išpyškinti visą tiradą, bet mama tik numojo abejingai ranka ir apsisuko eiti. Tik dabar pastebėjau kokia tiršta tamsa tvyro aplinkui. Mamos rankoj laikoma nedidukė žvakelė apšvietė tik jos grublėtas rankas ir sausą veidą su ryškiai išsišovusiais žandikauliais. - Kokia tu negraži... – išsprūdo netikėtai man, ir pačiai pervėrė žodžiai širdį. Mama stabtelėjo, bet neatsigręžė. Tamsa ją priglaudė savo glėbin. Galiausiai šiaip taip susigrabaliojau degtuką ir uždegiau žvakės dagtį. Iš pradžių menkai, bet vis stipriau ir stipriau rungėsi su juodais žvėrimis ir yrėsi aukštyn. Pagaliau – pergalė! Staiga liepsnos apšviestas iš tamsos išnyra senas, apdulkėjęs paveikslas. Senoviniai paauksuotais ornamentais išdabinti rėmai... Dienų dienas aš dažnai leisdavau laiką žiūrėdama į tą paveikslą, bet dabar pasidarė baugu. Atrodė, kad jis nuolat artėja į mane, lėtai, žingsnis po žingsnio... Trys poros juodų akių kiaurai susminga į mane... Gulbės! Trys baltos, karališkos gulbės, pavaizduotos tarp užšalusio ežero lyčių. Kažkur tolumoj šmėžavo miško siluetas lyg paklydęs žmogus. Bet tie trys balti plunksnų angelai žvelgė į mane tokiu žvilgsniu, kad atrodė, jog tuoj tuoj pačiai išsiskleis Sparnai. Viena jų nulenkė galvą, dailiai perriesdama lygų kaklą. Pasipurčiau... Judanti gulbė paveiksle? Per nugarą nubėgo šiurpuliai... Vėl pažvelgiau į piešinį. O jis buvo visai čia pat, ranka pasiekiamas... Paskubomis užpūčiau žvakės feniksą ir lengviau atsidusau. Fi... fantazija! Per langą įėjo mėnesiena. Taip, taip... Įėjo! Mažom basom stiklinėm kojytėm... Tipu.... Tapu.... Apstulbus stebėjau kaip ji kambary apsidairė, apėjo ir galiausiai atsisėdus ant lovos, man nusišypsojo. Nebereikėjo žvakės, aplink ir taip buvo šviesu. Danguje spingsėjo miriadai žvaigždžių – dangaus akys. Nepavargstančios ir nesibaigiančios. Ant žemės spindi jų konkurentai - sniego kristalai. Balta balta... Kaip tos gulbės iš paveikslo. Pasižiūrėjau į jį vėl. Tuščia! Plunksnuotosios karalienės lėtai plasnojo dangaus link. O skaisčiosios jo akys akylai stebėjo, kad nė viena nenukryptų ar nenukristų. Paukščiai – dangaus vaikai... Šalta... Mėnesiena akimirksniu pašoka ir dingsta jos valiūkiška šypsena. Staiga nusikvatoja ir išsisklaido sidabro dulkėm po kambarį... - Gonda, ar išprotėjai! Mane iš sąstingio pažadino mamos balsas. Ji vos ne bėgte perlėkė kambarį ir užvėrė atvirą langą. - Pats viduržiemis, naktis, o tu langą sugalvojai atsidaryti... - Mamyte, gulbės išėjo namo... - Ką? - Ne, nieko, - numojau ranka. - Eik miegot, vis tiek elektra nebeatsiras. - Gerai, mama „Bet prieš tai pasikalbėsiu su mėnesiena...“ – mintyse sau pridūriau.