Keturi pasakojimai smuklėje
Garsiai žvigdamos atsivėrė pakelės smuklės durys. Ant slenksčio pasirodė neaiški žmogysta. Jo ilga sutana buvo papilkėjusi ir aplipusi kelio purvais, apačia nubrizgusi. Ant galvos užmaukšlinta kepurė – murzina, apdegusi. Žmogus ėjo sunkiai, šlubčiodamas, abiem rankomis įsikibęs į pakumpusią lazdą, ant pečių užsimetęs nedidelį odinį maišiuką, tokį patį dulkiną, kaip ir jis pats. Piligrimas paskui save uždarė duris ir nukėblino į smuklės kampą. Nusiėmęs maišiuką ir pametęs lazdą, jis išsitraukė nedidelį auksinį pinigą ir numetė ant stalo. Drūta smuklės padavėja atsiduso, pripylė kaušą midaus ir nunešė keliautojui. Piligrimas mauktelėjo didžiulį gurkšnį ir palaimingai sučepsėjęs lūpomis pasiglostė pilvą. - Ei, piligrime, maniau jūs negeriat? – pasigirdo kandūs kažkieno žodžiai. - Ir negeriam, - piktai atkirto keliautojas, - bet po to, ką patyriau man būtina atsigauti. - Ir ką tu patyrei? – pasidomėjo ponas, su puošniais drabužiais ir net keliais aukso žiedais ant pirštų. - Aš mačiau! – it pamišėlis suriko piligrimas, pašokęs nuo suolo. – Aš mačiau Gamtos Dvasią! Smuklė nutilo. Jau buvo vėlus metas, bet joje nebuvo daug klientų. Prie grubiai obliuotų stalų sėdėjo tik dvaro ponas, apiplyšęs valstietis, kuris karts nuo karto sunkiai lyg iš po žemių atsidusdavo, mitrus medžiotojas, per petį užsimetęs dailų šautuvą, kažkoks niūrus prašalaitis, užsikniaubęs savo kaušą, neturtingas muzikantas, prie kojų pasidėjęs gitaros futliarą, drūtoji padavėja ir snūduriuojantis smuklininkas. - Nesąmonė, - numykė prašalaitis, - gamtos dvasių nebūna! Tai pasakos vaikams! - Geriau užsičiaupk, tu net nenutuoki, ką kalbi! – netikėtai įsiuto ponas. – Tokia Dvasia egzistuoja! Ir tikėk, netikėk, aš taip pat ją mačiau. Nuo savo stalo pakilo valstietis ir drąsiai tarė: - Gamtos Dvasia išgelbėjo mane nuo vilkų. - Tai gal čia visi ją matė!? – nepatenkintas sušvokštė prašalaitis. - Niekai! Vienos nesą... - Aš tau papasakosiu, kaip viskas buvo, - nutraukė jį piligrimas. – Ar matėt gaisro pašvaistę šiandien rytuose? Visi sutartinai sulinkčiojo. - Aš ką tik iš ten, - tarsi didžiuodamasis pasakė piligrimas. – O koks gaisras buvo! Bet apie viską iš pradžių... Tamsi figūra šmėžavo tarp storakamienių medžių. Jo padėtį visuomenėje išdavė murzina sutana ir ant krūtinės blykčiojantis geležinis kryžius. Tai buvo piligrimas – keliaujantis vienuolis. Už jo nugaros dabar siaubingai ūždami artėjo kaitrūs ugnies liežuviai, savo kelyje prarydami viską, kas gyva. Siautėjo negailestingas miško gaisras. Į juodą nakties dangų kilo dūmų stulpai, žvaigždes skandino raudona ugnies pašvaistė. Piligrimas bėgo, kiek kojos nešė, bet gaisro čiuptuvai vis artėjo. Staiga pro pat piligrimo galvą prasklendė tamsus paukščio siluetas. Keliautojas atsigręžė ir pakraupęs stebėjo, kaip liepsna praryja galingą dangaus valdovą – erelį. Priekyje pasirodė vienišas miško kaimelis. Pastarojo žmonės jau lakiojo tai šen, tai ten, dauguma laukė artėjančios ugnies su vandens kibirais. Vienuolis vos ne keturpėsčia įropojo į kaimo gatvę. Jį palydėjo nuostabos šūksniai, bet juos tuoj pakeitė įsakmūs nurodymai. Iš miško iššoko pirmieji liepsnų vilkai. Karštis buvo nepakeliamas, tačiau žmonės niekur nesitraukė, vis tęsė savo beprasmišką darbą. Jie buvo tvirtai pasiryžę už savo namus žūti liepsnose. Gaisras stūmė kaimiečius gilyn į kaimelį. Nedidelė liepsnelė užšoko ant pirmosios trobos stogo, ir perdžiuvę šiaudai tuoj užsiplieskė. Staiga iš ugnies išniro tas pats plačiasparnis erelis ir gailiai suklykęs nuplasnojo į dangų. Paukštis padarė lankstą ir sugrįžo atgal. Jis pakibo ore priešais gaisro frontą ir ėmė įnirtingai plasnoti. Tą pačią akimirką kilo didžiulis vėjas. Tai buvo nepaprastos jėgos vėtros, kuri savo galinga krūtine užgulė besiplaikstančias liepsnas. Ugnis visai pašėlo, ėmė siekti mojuojančio erelio, tačiau šis tik suklykė ir žmonių išgąsdintose akyse ėmė didėti, augti, kol tapo didesnis už bet kokį žmogų ar kitą gyvį, ir vis plasnojo, iš po stiprių sparnų vis skriejo nauji vėjo gūsiai, vėtra su kiekvienu mostu tapdavo aršesnė. Daugelis kaimiečių prisiplojo prie žemės, kad paklydę vėjo šuorai nenuneštų jų tolyn. Ir tik keli liko stati, įsitvėrę kokio kuolo ar trobos kampo, tarp pastarųjų buvo ir paklydėlis piligrimas. O stebuklingasis vis mojo, kėlė naujus viesulus. Ugnis ėmė slopti, silpti. Gaisro frontas ėmė trauktis, tolti nuo kaimo . Tik kur ne kur dar šnarėjo tylūs ugnies liežuviai. Galiausiai paskutinę gaisro viltį suspaudė vėjo kumštis. Į dangų pakilo milžiniški juodų dūmų tumulai, tarsi galutinis mirtinų karščio nasrų atodūsis. Erelis vėl suklykė ir, per akimirksnį tapęs normalaus dydžio, nuskriejo į tuos dūmų kamuolius, bet apsigręžęs jis vėl sugrįžo. Akylai žvalgydamasis apsuko aplink kaimelį ratą ir ... dingo! Tik į dangų pabiro milijonai ryškiai spindinčių žvaigždžių. Po truputį kaimiečiai stojosi ir susiėmę už galvų vienas kitą klausinėjo, kas čia įvyko ir kas buvo tas paukštis. Nors kiekvienas sakėsi nežinąs, bet atsakymą vis dėlto nešiojosi širdyje. Keliautojas nutilo. Tylėjo ir visi smuklėje, vienintelis prašalaitis kažką burbėjo sau po nosimi. - Paistalai! – nugirdo kiti. – Kas gali patvirtinti, kad tai buvo gamtos dvasia? Ką? Niekas! Jis nusijuokė. - Sūnau mano, tu nenori pripažinti to, kas akivaizdu, - suniurzgė piligrimas. – Net aš, kuris savo gyvenimą atidavė Viešpačiui Dievui, pripažinau, kad Miškų Dvasia egzistuoja. - Man Ji pasirodė ne kaip erelis, - pasigirdo valstiečio nuvargęs balsas, - o kaip juoda pantera. Tai buvo prieš kelis mėnesius, bet aš šitą prisiminsiu visą gyvenimą... Vidury miško, ant apsamanojusio kelmo, sėdinti tyli figūra būtų nieko nenustebinusi, jei ji būtų išskaptuota iš medžio, bet tai buvo gyvas žmogus. Iš apiplyšusių rūbų, sugrubusių rankų, vėjo nugairinto veido galėjai jį pavadinti tik juodadarbiu, arba kaip įprasta juos vadinti – mužiku. Žmogelis sėdėjo susimąstęs, lyg išėjęs šiaip aprimti ir atsipūsti, bet iš tikro valstietis buvo pasilydęs. Dar dieną jis išėjo į mišką pasivaikščioti ir kažkur nusidangino, kad niekaip negalėjo rasti kelio atgal, o jau tamsi naktis. Štai ir sėdi dabar ant kelmo, ilsina senus sustirusius sąnarius, ramina savo streikuojančią širdį ir galvoja, kaip parsigauti namo. Staiga šalia pasigirdo duslus urzgimas, sušnarėjo krūmokšnis, netoliese trakštelėjo sausa šakelė, tarp medžių sušmėžavo pora piktų akių. Žmogus pašoko. Jo krūtinė tankiai kilojosi, o galvoje mušė vienintelė mintis: ,,Vilkai išsiruošė į medžioklę!” Jis neturėjo nei ugnies, kad galėtų juos nuginti, nei jėgų su jais susigrumti. Mužikas pašūkaliojo, ir vilkai atsitraukė. Bet neilgam. Visi žino, kad miško plėšrūnai niekad neatsisako lengvo grobio. Žmogelis nukėblino per minkštas samanaites. Oras buvo nuostabus. Aukštai danguje kabojo mėnulio pjautuvas, spindėjo miriadai žėruojančių žvaigždučių. Vėjo gūsiukai nešė švelnų saldų liepų kvapą, kuris svaigindavo daugumą jaunų mylinčių širdžių, bet valstiečiui dabar jis panašėjo į patį mirties kvapą. Už nugaros vėl pasigirdo piktas urzgimas. Vilkai sugrįžo. Žmogus paspartino žingsnį, bet tai tik įaudrino karštakošius plėšrūnus. Nuskambėjo pjautinių garsai. Atrodo, jie nepasidalino auka, nors ji buvo dar nesumedžiota, bet nerūpestingi medžiotojai tikėjosi be jokio vargo sudraskyti. Pagaliau vilkai pamiršo visas rietenas ir susibūrė medžioklei. Tai šen, tai ten sublizgo alkanos plėšrūnų akys. Valstietis ėmė bėgti, bet staiga akis į akį susidūrė su galinga pantera. Ji stovėjo tarp medžių, tiesiai žmogui ant kelio. Katė įsmeigė į jį savo plėšrūniškas geltonas akis, ir švelniai sumurkė, bet žmogaus ausiai tai nuskambėjo kaip riaumojimas. Už nugaros ir iš šonų išniro vilkų ruja. Jie urzgė, lojo ir griežė dantimis. Pantera žengė link suakmenėjusio iš baimės žmogaus, aplenkė jį ir sustojo ties didžiausiu vilku. Pastarasis draskėsi, urzgė, šiepė nasrus, bet ramiosios katės pulti nedrįso. Staiga jis pratisai sukaukė, kad valstiečiui net oda pašiurpo, bet tai neišgąsdino panteros. Ji pakėlė galingą leteną ir šėrė ja vilkui per snukį, šis nulėkė kūliavirsčia šalin. Inkšdamas atsistojo ir paspaudęs uodegą dingo tamsoje. Paskui vadą urgzdami ir grasindami nutipeno likusioji gauja. Pantera patenkinta sumurkė, grįžo prie žmogaus ir snukiu bakstelėjo į šoną. Valstietis pasileido tekinom mišku, bet kai pailsęs stabtelėjo, pamatė, kad katė seka iš paskos. Ji tarsi belaisvį žmogų nusivarė tarp nakties ramybe užniūniuotų medžių. Mužikui visiškai nuvargus, ji atsisėdo šalia ir kantriai laukė, kol šis pailsės, o tada vėl nusivarė. Galiausiai žmogelis pamatė miško proskyną, bet išlėkęs net parpuolė ant kelių, nes tai buvo ne proskyna, o laukų pradžia. Tolumoje juodavo jo paties sodyba. Valstietis nukurnėjo link jos, bet lyg ką prisiminęs sustojo ir atsisuko. Pantera sėdėjo pamiškėje ir ... šypsojosi. Jam tikrai nesivaideno. Katė tikrai šypsojosi, kai staiga ji atsistojo ir vikstelėjusi uodega, išdidžiai nužingsniavo į miško ošimą. Kur galinga letena rėmėsi į žemę, ten tuoj išdygdavo, sužaliuodavo, sužydėdavo, subrandindavo sėklas ir žūdavo retos, nuostabaus grožio naktinės gėlės, kurios augdavo ne bet kur, o žydėdavo tik naktį. Žmogelis dar kurį laiką pastovėjo, netikėdamas savo akimis, bet greitai apsigręžė ir nubėgo namo. - Jeigu jau ta gamtos dvasia egzistuoja, - sušuko prašalaitis, - tai kodėl ji neatneša mums lietaus! Taiga sausra išdegins pasėlių plotus, o kuo mes misim per žiemą? - Gal būt mes neverti, - tyliai pasakė muzikantas, iki šiol tylėjęs. – Manau, kad Gamtos Dvasia padeda tik tiems, kurie verti pagalbos. - Žinot, - mąsliai tarė medžiotojas, - kai pradėjot pasakoti apie Ją, aš prisiminiau, kaip prieš metus mus Ji išvedė iš miško, kai pasiklydom... Penkių medžiotojų būrelis atsargiai vaikštinėjo mišku. Už kamanų vedami arkliai kaskart išgąstingai suprunkšdavo ar sužvengdavo. Nė vienas iš žmonių nežinojo, kur randasi. Kad pasiklydo, jie jau pastebėjo vakarėjant, o tamsią naktį, kaip šią, kelio rasti atgal nebeįmanoma. Niekas nesikalbėjo, nes neturėjo, ką pasakyti. Beveik jau buvo prarasta paskutinė viltis grįžti šią naktį, todėl nebyliai susitarė įkurti stovyklavietę. Bet vos jiems sustojus ir pririšus žirgus, tarp medžių kažkas subolavo. Tas kažkas vis atsirasdavo ir išnykdavo. Staiga visai šalia medžiotojų išniro nuostabus, sniego baltumo didingas elnias ir pasipuikuodamas iškėlė savo karūnuotą galvą. Romios juodos akys žvelgė tiesiai į žmones, bet jose nesimatė nė krislelio baimės, jose spindėjo neslepiamas smalsumas. Medžiotojai stovėjo lyg suakmenėję. Jie negalėjo patikėti savo akimis. Visą dieną jie medžiojo, bet nieko neužtiko. O štai dabar toks įstabus elnias pats atėjo pas juos. Visi griebėsi šautuvų, bet elnio toje vietoje nebebuvo. Žmonės sušoko ant žirgų ir nušuoliavo gilyn į mišką. Tarp girios galiūnių žaismingai liuoksėjo karališkasis baltasis elnias. Kartais jis net sustodavo lyg laukdamas medžiotojų, kartais dingdavo jiems iš akių, bet tuoj vėl pasirodydavo. Staiga raiteliams kelią užstojo didžiulė uola, ant kurios stovėjo išdidusis elnias. Jis žengė žingsnelį ir pasisuko į medžiotojus. Pastariesiems pasirodė, kas blausus mėnulis guli ant jo šakotų ragų vainiko. Girių karalius vienu šuoliu nušoko nuo uolos, o mėnuo ... liko jo raguose. Visiškai pasimetę žmonės sėdėjo balnuose ir nedrįso net kvėptelt, bet žirgai it paklusnūs šunyčiai nusekė elniui iš paskos. Medžiotojai nedrįso jų suturėti, nedrįso pakelti ginklų. Jie lyg užhipnotizuoti spoksojo į gyvūno karūnoje besiilsintį mėnulį ir karts nuo karto pasitrindavo akis. Bet elnias su mėnulio pilnatimi vis tebežingsniuodavo priekyje. Dabar jis niekur nebeskubėjo, tarsi bijodamas išmesti naštą. Pagaliau elnias išėjo iš miško ir sustojo jo pakraštyje. Medžiotojams prieš akis atsivėrė laukai ir vienišas kaimelis. Visi žirgai jau norėjo lėkti, bet vyrai sutartinai atsigręžė. Elnio ant žemės nebebuvo. Jis stovėjo ant medžių viršūnių ir įsispyręs nusviedė mėnulį atgal į dangų. Tada dingo. Žmonės dar truputi pastovėjo, tačiau greit žirgai juos nunešė į kaimelį. Medžiotojas užsivertė savo kaušą ir vienu mauku ištuštino ten tyvuliavusį gėralą. Visi tylėjo. Net prašalaitis, kuris nuolat ką nors murmėdavo sau po nosimi. Muzikantas įdėmiai žiūrėjo į tamsią, liekną figūrą, kuri įsmuko į smuklę vos piligrimui įpusėjus pasakojimą. Niekas jo nepastebėjo, išskyrus muzikantą. Nepažįstamasis buvo apsigaubęs tamsiu apsiaustu su gobtuvu ir per visus pasakojimus tyliai sėdėjo tamsiausiame kampe. Net padavėja jo nematė. Staiga pro muzikanto ausį praplasnojo baltasparnis drugys. Jis nutūpė priešais paslaptingąją figūrą. Iš po apsiaustu išlindo ranka. Moters ranka! Muzikantas aiktelėjo, kai moteris švelniai paglostė drugelį, o šis tik plastelėjo sparnais. - Jūs matėt Ją kaip gyvūnus, - pagaliau prabilo ponas, - o aš kaip žmogų. Šita įvyko prieš kokią savaitę ir buvo gera pamoka man. Taigi... Ornamentais išpuošta karieta dardėjo duobėtu miško keliuku. Ją traukė keturi puikūs balti arkliai, išdidžiai panarinę puošnias galvas, o važnyčiojo gražus jaunuolis. Iš karietos šonų jojo po vieną ginkluotą kareivį, o iš galo net du. Viduje kratėsi turtuolis, aplinkinių žemių savininkas. Staiga ant kelio stryktelėjo grakštus danielius ir parvirto į kelio dulkęs. Jo šone styrojo grubiai padaryta strėlė. Važnyčiotojas vos spėjo nuraminti pasibaidžiusius arklius. Nepatenkintas dvarininkas iškišo pro langelį galvą ir piktai užrėkė: - Ko čia stovinėji?! Važiuojam! - Negyvas danielius ant kelio, pone, - atsakė kareivis. - Tai patraukit jį! Iš krūmų iššoko džiaugsmingai nusiteikęs paauglys. Jis prilėkė prie gyvūno ir šūktelėjo. Iš paskos atėjo ir sukumpęs senukas. Pamačius pono karietą, jo veidas perbalo ir keliai patys sulinko. - Pone, danielių nušovė mužikas, - pranešė kareivis. Dvarininkas įsiuto ir išvirto iš karietos. - Tai ką, šunie, šaudai mano gyvulius?!, - kreipėsi į valstietį. - Bet, mano pone, mes badaujam. Sausra nusinešė mūsų karvutę ir... - Tylėk!!! – suklykė ponas, - tu... Jis nutilo, nes netoliese pasigirdo skardus moters juokas. Ant kelio, šalia mirusio danieliaus, nužengė jauna moteris. Tai buvo nepaprasto grožio mergina, ilga laisvai plevėsuojančia suknele, basom kojom, saulės spinduliais žėrinčiais plaukais ir baltų lelijų vainiku ant galvos. Jos akys buvo augalijos žalumo, o lūpos kraujo raudonumo. Aplink moterį sukosi milijonai įvairiaspalvių drugelių, ant pečių tupėjo paukšteliai, o ten kur ji padėdavo koją, tuoj užželdavo žolė. Iš krūmų išsirito maži rudi lepečkojai lokiukai, bet baimingai niurzgėdami ant žmonių, pasislėpė moteriai už kojų. Visi vyrai net prasižiojo iš nuostabos, o netikėtai pasirodžiusi dama prižingsniavo prie danieliaus, nekreipdama dėmesio į aplinkinius, ir pridėjo ranką prie minkštos gyvūno krūtinės. Visi pamatė, kad ji lėtai kilnojasi. Tada moteris pažiūrėjo į poną, po to į klūpantį valstietį ir šniurkščiojantį paauglį. Ji užsimerkė, lėtai sugniaužė delną, atsistojo ir pridėjo kumštį sau prie krūtinės. Pro pirštus prasiveržė ryški rausva šviesa, moteris atsiduso, kai ši susigėrė į ją. - Pasiimk jį, gerasis žmogau, - tyliai kreipėsi į valstietį ji. Jos balsas buvo dar nuostabesnis nei išvaizda, jis priminė lakštingalos suokimą, medžių ošimą, vilko kauksmą. Moteris atsisuko į poną. - Gyvūnai nėra nei tavo, nei kokio kito mirtingo padaro. Viskas kas gyva priklauso man, ir tik man. Tik aš galiu spręsti, kada jis gims ar mirs, aš galiu padėti užgimti, bet taip galiu atimti gyvastį bet kam. Net jūs žmonės esate mano kūriniai. - Aš nedrįsau prieštarauti, - baigė pasakojimą ponas. – Jeigu tie žodžiai būtų nuskambėję iš ko nors kito tikrai nebūčiau patikėjęs, bet Jos žodžiai buvo tikri, ir jie taip giliai sulindo man į širdį, kad net dabar jaučiu jų skausmą. Smuklėje įsivyravo mirtina tyla. Muzikantas jau puikiai žinojo, kas yra paslaptingoji smuklės viešnia. - Nežinau, - dvejojančiai numykė prašalaitis, - gal vis dėlto aš buvau neteisus. Jeigu jūsų žodžiuose yra bent krislas tiesos, tai vadinasi Gamtos Dvasia tikrai egzistuoja. Su šiais žodžiais juodoji moteris atsistojo ir išdidžiai nužingsniavo per smuklę link durų. Tik dabar likusieji ją pamatė. Tačiau labiausiai žmonių žvilgsnį traukė ant grindų kur ne kur želiantys žalios žolės lopinėliai. Visų mintis buvo ta patys: ,,Gamtos Dvasia!” Kiekvienas puolė prie durų ir išvirto lauk. Priešais duris sėdėjo gauruotas baltas vilkas ir savo raudonas plėšrūniškas akis buvo įsmeigęs į pasirodžiusius žmones. Aplink svirpė žiogai, sukinėjosi būriai mašalų. Žemė buvo perdžiuvusi, suskilinėjusi ir prašyte prašėsi vandens. Danguje kybojo mėnulio pilnatis, akylai ganantis savo aveles – žvaigždes. Netoliese juodavo pono karieta, o arklidėse prunkštojo nuvargę žirgai. O baltasis vilkas vis sėdėjo ir žiūrėjo į žmones. - Dabar aš tikiu, - šnabždesiu išsidavė prašalaitis. Miškų plėšrūnas užvertė galvą ir sustaugė. Kauksmas buvo graudus, skausmingas, bet kartu nešantis viltį. Ir nors dangus buvo giedras, bet pasipylė lietus. Sušnarėjo nualpę medžių lapai, atsiduso nuvargusi žemė. Kad prasidėtų lietus, reikėjo tiek nedaug. Tik patikėti, kad Gamtos Dvasia savo vaikų neišduoda. Vilkas atsistojo ir nusigręžęs dingo tarp atsigaivaliojusių krūmų. Ten kur dėjos jo letenos, tuoj suželdavo ir sunykdavo įvairiaspalvės gėlytės. O žmonės dar ilgai stovėjo ir džiaugėsi vis stiprėjančiu lietumi.
Garsiai žvigdamos atsivėrė pakelės smuklės durys. Ant slenksčio pasirodė neaiški žmogysta. Jo ilga sutana buvo papilkėjusi ir aplipusi kelio purvais, apačia nubrizgusi. Ant galvos užmaukšlinta kepurė – murzina, apdegusi. Žmogus ėjo sunkiai, šlubčiodamas, abiem rankomis įsikibęs į pakumpusią lazdą, ant pečių užsimetęs nedidelį odinį maišiuką, tokį patį dulkiną, kaip ir jis pats. Piligrimas paskui save uždarė duris ir nukėblino į smuklės kampą. Nusiėmęs maišiuką ir pametęs lazdą, jis išsitraukė nedidelį auksinį pinigą ir numetė ant stalo. Drūta smuklės padavėja atsiduso, pripylė kaušą midaus ir nunešė keliautojui. Piligrimas mauktelėjo didžiulį gurkšnį ir palaimingai sučepsėjęs lūpomis pasiglostė pilvą. - Ei, piligrime, maniau jūs negeriat? – pasigirdo kandūs kažkieno žodžiai. - Ir negeriam, - piktai atkirto keliautojas, - bet po to, ką patyriau man būtina atsigauti. - Ir ką tu patyrei? – pasidomėjo ponas, su puošniais drabužiais ir net keliais aukso žiedais ant pirštų. - Aš mačiau! – it pamišėlis suriko piligrimas, pašokęs nuo suolo. – Aš mačiau Gamtos Dvasią! Smuklė nutilo. Jau buvo vėlus metas, bet joje nebuvo daug klientų. Prie grubiai obliuotų stalų sėdėjo tik dvaro ponas, apiplyšęs valstietis, kuris karts nuo karto sunkiai lyg iš po žemių atsidusdavo, mitrus medžiotojas, per petį užsimetęs dailų šautuvą, kažkoks niūrus prašalaitis, užsikniaubęs savo kaušą, neturtingas muzikantas, prie kojų pasidėjęs gitaros futliarą, drūtoji padavėja ir snūduriuojantis smuklininkas. - Nesąmonė, - numykė prašalaitis, - gamtos dvasių nebūna! Tai pasakos vaikams! - Geriau užsičiaupk, tu net nenutuoki, ką kalbi! – netikėtai įsiuto ponas. – Tokia Dvasia egzistuoja! Ir tikėk, netikėk, aš taip pat ją mačiau. Nuo savo stalo pakilo valstietis ir drąsiai tarė: - Gamtos Dvasia išgelbėjo mane nuo vilkų. - Tai gal čia visi ją matė!? – nepatenkintas sušvokštė prašalaitis. - Niekai! Vienos nesą... - Aš tau papasakosiu, kaip viskas buvo, - nutraukė jį piligrimas. – Ar matėt gaisro pašvaistę šiandien rytuose? Visi sutartinai sulinkčiojo. - Aš ką tik iš ten, - tarsi didžiuodamasis pasakė piligrimas. – O koks gaisras buvo! Bet apie viską iš pradžių... Tamsi figūra šmėžavo tarp storakamienių medžių. Jo padėtį visuomenėje išdavė murzina sutana ir ant krūtinės blykčiojantis geležinis kryžius. Tai buvo piligrimas – keliaujantis vienuolis. Už jo nugaros dabar siaubingai ūždami artėjo kaitrūs ugnies liežuviai, savo kelyje prarydami viską, kas gyva. Siautėjo negailestingas miško gaisras. Į juodą nakties dangų kilo dūmų stulpai, žvaigždes skandino raudona ugnies pašvaistė. Piligrimas bėgo, kiek kojos nešė, bet gaisro čiuptuvai vis artėjo. Staiga pro pat piligrimo galvą prasklendė tamsus paukščio siluetas. Keliautojas atsigręžė ir pakraupęs stebėjo, kaip liepsna praryja galingą dangaus valdovą – erelį. Priekyje pasirodė vienišas miško kaimelis. Pastarojo žmonės jau lakiojo tai šen, tai ten, dauguma laukė artėjančios ugnies su vandens kibirais. Vienuolis vos ne keturpėsčia įropojo į kaimo gatvę. Jį palydėjo nuostabos šūksniai, bet juos tuoj pakeitė įsakmūs nurodymai. Iš miško iššoko pirmieji liepsnų vilkai. Karštis buvo nepakeliamas, tačiau žmonės niekur nesitraukė, vis tęsė savo beprasmišką darbą. Jie buvo tvirtai pasiryžę už savo namus žūti liepsnose. Gaisras stūmė kaimiečius gilyn į kaimelį. Nedidelė liepsnelė užšoko ant pirmosios trobos stogo, ir perdžiuvę šiaudai tuoj užsiplieskė. Staiga iš ugnies išniro tas pats plačiasparnis erelis ir gailiai suklykęs nuplasnojo į dangų. Paukštis padarė lankstą ir sugrįžo atgal. Jis pakibo ore priešais gaisro frontą ir ėmė įnirtingai plasnoti. Tą pačią akimirką kilo didžiulis vėjas. Tai buvo nepaprastos jėgos vėtros, kuri savo galinga krūtine užgulė besiplaikstančias liepsnas. Ugnis visai pašėlo, ėmė siekti mojuojančio erelio, tačiau šis tik suklykė ir žmonių išgąsdintose akyse ėmė didėti, augti, kol tapo didesnis už bet kokį žmogų ar kitą gyvį, ir vis plasnojo, iš po stiprių sparnų vis skriejo nauji vėjo gūsiai, vėtra su kiekvienu mostu tapdavo aršesnė. Daugelis kaimiečių prisiplojo prie žemės, kad paklydę vėjo šuorai nenuneštų jų tolyn. Ir tik keli liko stati, įsitvėrę kokio kuolo ar trobos kampo, tarp pastarųjų buvo ir paklydėlis piligrimas. O stebuklingasis vis mojo, kėlė naujus viesulus. Ugnis ėmė slopti, silpti. Gaisro frontas ėmė trauktis, tolti nuo kaimo . Tik kur ne kur dar šnarėjo tylūs ugnies liežuviai. Galiausiai paskutinę gaisro viltį suspaudė vėjo kumštis. Į dangų pakilo milžiniški juodų dūmų tumulai, tarsi galutinis mirtinų karščio nasrų atodūsis. Erelis vėl suklykė ir, per akimirksnį tapęs normalaus dydžio, nuskriejo į tuos dūmų kamuolius, bet apsigręžęs jis vėl sugrįžo. Akylai žvalgydamasis apsuko aplink kaimelį ratą ir ... dingo! Tik į dangų pabiro milijonai ryškiai spindinčių žvaigždžių. Po truputį kaimiečiai stojosi ir susiėmę už galvų vienas kitą klausinėjo, kas čia įvyko ir kas buvo tas paukštis. Nors kiekvienas sakėsi nežinąs, bet atsakymą vis dėlto nešiojosi širdyje. Keliautojas nutilo. Tylėjo ir visi smuklėje, vienintelis prašalaitis kažką burbėjo sau po nosimi. - Paistalai! – nugirdo kiti. – Kas gali patvirtinti, kad tai buvo gamtos dvasia? Ką? Niekas! Jis nusijuokė. - Sūnau mano, tu nenori pripažinti to, kas akivaizdu, - suniurzgė piligrimas. – Net aš, kuris savo gyvenimą atidavė Viešpačiui Dievui, pripažinau, kad Miškų Dvasia egzistuoja. - Man Ji pasirodė ne kaip erelis, - pasigirdo valstiečio nuvargęs balsas, - o kaip juoda pantera. Tai buvo prieš kelis mėnesius, bet aš šitą prisiminsiu visą gyvenimą... Vidury miško, ant apsamanojusio kelmo, sėdinti tyli figūra būtų nieko nenustebinusi, jei ji būtų išskaptuota iš medžio, bet tai buvo gyvas žmogus. Iš apiplyšusių rūbų, sugrubusių rankų, vėjo nugairinto veido galėjai jį pavadinti tik juodadarbiu, arba kaip įprasta juos vadinti – mužiku. Žmogelis sėdėjo susimąstęs, lyg išėjęs šiaip aprimti ir atsipūsti, bet iš tikro valstietis buvo pasilydęs. Dar dieną jis išėjo į mišką pasivaikščioti ir kažkur nusidangino, kad niekaip negalėjo rasti kelio atgal, o jau tamsi naktis. Štai ir sėdi dabar ant kelmo, ilsina senus sustirusius sąnarius, ramina savo streikuojančią širdį ir galvoja, kaip parsigauti namo. Staiga šalia pasigirdo duslus urzgimas, sušnarėjo krūmokšnis, netoliese trakštelėjo sausa šakelė, tarp medžių sušmėžavo pora piktų akių. Žmogus pašoko. Jo krūtinė tankiai kilojosi, o galvoje mušė vienintelė mintis: ,,Vilkai išsiruošė į medžioklę!” Jis neturėjo nei ugnies, kad galėtų juos nuginti, nei jėgų su jais susigrumti. Mužikas pašūkaliojo, ir vilkai atsitraukė. Bet neilgam. Visi žino, kad miško plėšrūnai niekad neatsisako lengvo grobio. Žmogelis nukėblino per minkštas samanaites. Oras buvo nuostabus. Aukštai danguje kabojo mėnulio pjautuvas, spindėjo miriadai žėruojančių žvaigždučių. Vėjo gūsiukai nešė švelnų saldų liepų kvapą, kuris svaigindavo daugumą jaunų mylinčių širdžių, bet valstiečiui dabar jis panašėjo į patį mirties kvapą. Už nugaros vėl pasigirdo piktas urzgimas. Vilkai sugrįžo. Žmogus paspartino žingsnį, bet tai tik įaudrino karštakošius plėšrūnus. Nuskambėjo pjautinių garsai. Atrodo, jie nepasidalino auka, nors ji buvo dar nesumedžiota, bet nerūpestingi medžiotojai tikėjosi be jokio vargo sudraskyti. Pagaliau vilkai pamiršo visas rietenas ir susibūrė medžioklei. Tai šen, tai ten sublizgo alkanos plėšrūnų akys. Valstietis ėmė bėgti, bet staiga akis į akį susidūrė su galinga pantera. Ji stovėjo tarp medžių, tiesiai žmogui ant kelio. Katė įsmeigė į jį savo plėšrūniškas geltonas akis, ir švelniai sumurkė, bet žmogaus ausiai tai nuskambėjo kaip riaumojimas. Už nugaros ir iš šonų išniro vilkų ruja. Jie urzgė, lojo ir griežė dantimis. Pantera žengė link suakmenėjusio iš baimės žmogaus, aplenkė jį ir sustojo ties didžiausiu vilku. Pastarasis draskėsi, urzgė, šiepė nasrus, bet ramiosios katės pulti nedrįso. Staiga jis pratisai sukaukė, kad valstiečiui net oda pašiurpo, bet tai neišgąsdino panteros. Ji pakėlė galingą leteną ir šėrė ja vilkui per snukį, šis nulėkė kūliavirsčia šalin. Inkšdamas atsistojo ir paspaudęs uodegą dingo tamsoje. Paskui vadą urgzdami ir grasindami nutipeno likusioji gauja. Pantera patenkinta sumurkė, grįžo prie žmogaus ir snukiu bakstelėjo į šoną. Valstietis pasileido tekinom mišku, bet kai pailsęs stabtelėjo, pamatė, kad katė seka iš paskos. Ji tarsi belaisvį žmogų nusivarė tarp nakties ramybe užniūniuotų medžių. Mužikui visiškai nuvargus, ji atsisėdo šalia ir kantriai laukė, kol šis pailsės, o tada vėl nusivarė. Galiausiai žmogelis pamatė miško proskyną, bet išlėkęs net parpuolė ant kelių, nes tai buvo ne proskyna, o laukų pradžia. Tolumoje juodavo jo paties sodyba. Valstietis nukurnėjo link jos, bet lyg ką prisiminęs sustojo ir atsisuko. Pantera sėdėjo pamiškėje ir ... šypsojosi. Jam tikrai nesivaideno. Katė tikrai šypsojosi, kai staiga ji atsistojo ir vikstelėjusi uodega, išdidžiai nužingsniavo į miško ošimą. Kur galinga letena rėmėsi į žemę, ten tuoj išdygdavo, sužaliuodavo, sužydėdavo, subrandindavo sėklas ir žūdavo retos, nuostabaus grožio naktinės gėlės, kurios augdavo ne bet kur, o žydėdavo tik naktį. Žmogelis dar kurį laiką pastovėjo, netikėdamas savo akimis, bet greitai apsigręžė ir nubėgo namo. - Jeigu jau ta gamtos dvasia egzistuoja, - sušuko prašalaitis, - tai kodėl ji neatneša mums lietaus! Taiga sausra išdegins pasėlių plotus, o kuo mes misim per žiemą? - Gal būt mes neverti, - tyliai pasakė muzikantas, iki šiol tylėjęs. – Manau, kad Gamtos Dvasia padeda tik tiems, kurie verti pagalbos. - Žinot, - mąsliai tarė medžiotojas, - kai pradėjot pasakoti apie Ją, aš prisiminiau, kaip prieš metus mus Ji išvedė iš miško, kai pasiklydom... Penkių medžiotojų būrelis atsargiai vaikštinėjo mišku. Už kamanų vedami arkliai kaskart išgąstingai suprunkšdavo ar sužvengdavo. Nė vienas iš žmonių nežinojo, kur randasi. Kad pasiklydo, jie jau pastebėjo vakarėjant, o tamsią naktį, kaip šią, kelio rasti atgal nebeįmanoma. Niekas nesikalbėjo, nes neturėjo, ką pasakyti. Beveik jau buvo prarasta paskutinė viltis grįžti šią naktį, todėl nebyliai susitarė įkurti stovyklavietę. Bet vos jiems sustojus ir pririšus žirgus, tarp medžių kažkas subolavo. Tas kažkas vis atsirasdavo ir išnykdavo. Staiga visai šalia medžiotojų išniro nuostabus, sniego baltumo didingas elnias ir pasipuikuodamas iškėlė savo karūnuotą galvą. Romios juodos akys žvelgė tiesiai į žmones, bet jose nesimatė nė krislelio baimės, jose spindėjo neslepiamas smalsumas. Medžiotojai stovėjo lyg suakmenėję. Jie negalėjo patikėti savo akimis. Visą dieną jie medžiojo, bet nieko neužtiko. O štai dabar toks įstabus elnias pats atėjo pas juos. Visi griebėsi šautuvų, bet elnio toje vietoje nebebuvo. Žmonės sušoko ant žirgų ir nušuoliavo gilyn į mišką. Tarp girios galiūnių žaismingai liuoksėjo karališkasis baltasis elnias. Kartais jis net sustodavo lyg laukdamas medžiotojų, kartais dingdavo jiems iš akių, bet tuoj vėl pasirodydavo. Staiga raiteliams kelią užstojo didžiulė uola, ant kurios stovėjo išdidusis elnias. Jis žengė žingsnelį ir pasisuko į medžiotojus. Pastariesiems pasirodė, kas blausus mėnulis guli ant jo šakotų ragų vainiko. Girių karalius vienu šuoliu nušoko nuo uolos, o mėnuo ... liko jo raguose. Visiškai pasimetę žmonės sėdėjo balnuose ir nedrįso net kvėptelt, bet žirgai it paklusnūs šunyčiai nusekė elniui iš paskos. Medžiotojai nedrįso jų suturėti, nedrįso pakelti ginklų. Jie lyg užhipnotizuoti spoksojo į gyvūno karūnoje besiilsintį mėnulį ir karts nuo karto pasitrindavo akis. Bet elnias su mėnulio pilnatimi vis tebežingsniuodavo priekyje. Dabar jis niekur nebeskubėjo, tarsi bijodamas išmesti naštą. Pagaliau elnias išėjo iš miško ir sustojo jo pakraštyje. Medžiotojams prieš akis atsivėrė laukai ir vienišas kaimelis. Visi žirgai jau norėjo lėkti, bet vyrai sutartinai atsigręžė. Elnio ant žemės nebebuvo. Jis stovėjo ant medžių viršūnių ir įsispyręs nusviedė mėnulį atgal į dangų. Tada dingo. Žmonės dar truputi pastovėjo, tačiau greit žirgai juos nunešė į kaimelį. Medžiotojas užsivertė savo kaušą ir vienu mauku ištuštino ten tyvuliavusį gėralą. Visi tylėjo. Net prašalaitis, kuris nuolat ką nors murmėdavo sau po nosimi. Muzikantas įdėmiai žiūrėjo į tamsią, liekną figūrą, kuri įsmuko į smuklę vos piligrimui įpusėjus pasakojimą. Niekas jo nepastebėjo, išskyrus muzikantą. Nepažįstamasis buvo apsigaubęs tamsiu apsiaustu su gobtuvu ir per visus pasakojimus tyliai sėdėjo tamsiausiame kampe. Net padavėja jo nematė. Staiga pro muzikanto ausį praplasnojo baltasparnis drugys. Jis nutūpė priešais paslaptingąją figūrą. Iš po apsiaustu išlindo ranka. Moters ranka! Muzikantas aiktelėjo, kai moteris švelniai paglostė drugelį, o šis tik plastelėjo sparnais. - Jūs matėt Ją kaip gyvūnus, - pagaliau prabilo ponas, - o aš kaip žmogų. Šita įvyko prieš kokią savaitę ir buvo gera pamoka man. Taigi... Ornamentais išpuošta karieta dardėjo duobėtu miško keliuku. Ją traukė keturi puikūs balti arkliai, išdidžiai panarinę puošnias galvas, o važnyčiojo gražus jaunuolis. Iš karietos šonų jojo po vieną ginkluotą kareivį, o iš galo net du. Viduje kratėsi turtuolis, aplinkinių žemių savininkas. Staiga ant kelio stryktelėjo grakštus danielius ir parvirto į kelio dulkęs. Jo šone styrojo grubiai padaryta strėlė. Važnyčiotojas vos spėjo nuraminti pasibaidžiusius arklius. Nepatenkintas dvarininkas iškišo pro langelį galvą ir piktai užrėkė: - Ko čia stovinėji?! Važiuojam! - Negyvas danielius ant kelio, pone, - atsakė kareivis. - Tai patraukit jį! Iš krūmų iššoko džiaugsmingai nusiteikęs paauglys. Jis prilėkė prie gyvūno ir šūktelėjo. Iš paskos atėjo ir sukumpęs senukas. Pamačius pono karietą, jo veidas perbalo ir keliai patys sulinko. - Pone, danielių nušovė mužikas, - pranešė kareivis. Dvarininkas įsiuto ir išvirto iš karietos. - Tai ką, šunie, šaudai mano gyvulius?!, - kreipėsi į valstietį. - Bet, mano pone, mes badaujam. Sausra nusinešė mūsų karvutę ir... - Tylėk!!! – suklykė ponas, - tu... Jis nutilo, nes netoliese pasigirdo skardus moters juokas. Ant kelio, šalia mirusio danieliaus, nužengė jauna moteris. Tai buvo nepaprasto grožio mergina, ilga laisvai plevėsuojančia suknele, basom kojom, saulės spinduliais žėrinčiais plaukais ir baltų lelijų vainiku ant galvos. Jos akys buvo augalijos žalumo, o lūpos kraujo raudonumo. Aplink moterį sukosi milijonai įvairiaspalvių drugelių, ant pečių tupėjo paukšteliai, o ten kur ji padėdavo koją, tuoj užželdavo žolė. Iš krūmų išsirito maži rudi lepečkojai lokiukai, bet baimingai niurzgėdami ant žmonių, pasislėpė moteriai už kojų. Visi vyrai net prasižiojo iš nuostabos, o netikėtai pasirodžiusi dama prižingsniavo prie danieliaus, nekreipdama dėmesio į aplinkinius, ir pridėjo ranką prie minkštos gyvūno krūtinės. Visi pamatė, kad ji lėtai kilnojasi. Tada moteris pažiūrėjo į poną, po to į klūpantį valstietį ir šniurkščiojantį paauglį. Ji užsimerkė, lėtai sugniaužė delną, atsistojo ir pridėjo kumštį sau prie krūtinės. Pro pirštus prasiveržė ryški rausva šviesa, moteris atsiduso, kai ši susigėrė į ją. - Pasiimk jį, gerasis žmogau, - tyliai kreipėsi į valstietį ji. Jos balsas buvo dar nuostabesnis nei išvaizda, jis priminė lakštingalos suokimą, medžių ošimą, vilko kauksmą. Moteris atsisuko į poną. - Gyvūnai nėra nei tavo, nei kokio kito mirtingo padaro. Viskas kas gyva priklauso man, ir tik man. Tik aš galiu spręsti, kada jis gims ar mirs, aš galiu padėti užgimti, bet taip galiu atimti gyvastį bet kam. Net jūs žmonės esate mano kūriniai. - Aš nedrįsau prieštarauti, - baigė pasakojimą ponas. – Jeigu tie žodžiai būtų nuskambėję iš ko nors kito tikrai nebūčiau patikėjęs, bet Jos žodžiai buvo tikri, ir jie taip giliai sulindo man į širdį, kad net dabar jaučiu jų skausmą. Smuklėje įsivyravo mirtina tyla. Muzikantas jau puikiai žinojo, kas yra paslaptingoji smuklės viešnia. - Nežinau, - dvejojančiai numykė prašalaitis, - gal vis dėlto aš buvau neteisus. Jeigu jūsų žodžiuose yra bent krislas tiesos, tai vadinasi Gamtos Dvasia tikrai egzistuoja. Su šiais žodžiais juodoji moteris atsistojo ir išdidžiai nužingsniavo per smuklę link durų. Tik dabar likusieji ją pamatė. Tačiau labiausiai žmonių žvilgsnį traukė ant grindų kur ne kur želiantys žalios žolės lopinėliai. Visų mintis buvo ta patys: ,,Gamtos Dvasia!” Kiekvienas puolė prie durų ir išvirto lauk. Priešais duris sėdėjo gauruotas baltas vilkas ir savo raudonas plėšrūniškas akis buvo įsmeigęs į pasirodžiusius žmones. Aplink svirpė žiogai, sukinėjosi būriai mašalų. Žemė buvo perdžiuvusi, suskilinėjusi ir prašyte prašėsi vandens. Danguje kybojo mėnulio pilnatis, akylai ganantis savo aveles – žvaigždes. Netoliese juodavo pono karieta, o arklidėse prunkštojo nuvargę žirgai. O baltasis vilkas vis sėdėjo ir žiūrėjo į žmones. - Dabar aš tikiu, - šnabždesiu išsidavė prašalaitis. Miškų plėšrūnas užvertė galvą ir sustaugė. Kauksmas buvo graudus, skausmingas, bet kartu nešantis viltį. Ir nors dangus buvo giedras, bet pasipylė lietus. Sušnarėjo nualpę medžių lapai, atsiduso nuvargusi žemė. Kad prasidėtų lietus, reikėjo tiek nedaug. Tik patikėti, kad Gamtos Dvasia savo vaikų neišduoda. Vilkas atsistojo ir nusigręžęs dingo tarp atsigaivaliojusių krūmų. Ten kur dėjos jo letenos, tuoj suželdavo ir sunykdavo įvairiaspalvės gėlytės. O žmonės dar ilgai stovėjo ir džiaugėsi vis stiprėjančiu lietumi.