Mane ikvepia kurt...
cia toks gana senas ir dar nemazai slifavimo reikalaujantis, bet man labai mielas kurynelis:) Jis ėjo tamsiu mišku vidury nakties, nežinodamas tiksliai, kur eina ir ko jis čia atsibastė... Iki jo būsto buvo ir daug trumpesnis kelias... Jis nemąstė. Gal kažkur giliai žybsėjo mažas švyturėlis, pranešantis, kad jame dar rusena kažkas, bet iš išorės to pasakyti negalėjai. Veidas buvo baltas kaip drobulė ir kartais nuo karto pasirodančioje mėnesienos šviesoje atrodė kaip numirėlio. Rodos, jo baidėsi ir tamsiausi padarai. Netgi šikšnosparniai su žiurkėmis bijojo pajudėti ir pranešti apie save. Tik kažkur, tamsoje, ūbavo pelėda, skelbianti apie besiartinančias negandas. Kažkur, savo viduje, einantis žmogus žinojo, kas miške gana pavojinga tokiu vėlyvu metu, tačiau jam nelabai kas terūpėjo. Jis nekreipė nė menkiausio dėmesio į aplinką. Rodos, einantį net šiek tiek trikdė šviesi mėnesiena ir skaisčios žvaigždės. Mėnuliui prasiskverbus pro tankią lapiją ir nušvietus veidą, žmogus prisimerkdavo ir stengdavosi kuo greičiau pasiekti dar didesnį šešėlį. Jis buvo vyras, kokių dvidešimt penkerių, gana išvaizdus su didelėmis žaliomis akimis ir juodais kaip varno plaukais. Tačiau apie jo dideles akis buvo galybė raukšlių, rodančių, kad jis ilgai nemiegojo, o žvilgsnis buvo liūdnas, kaip praradusio viltį žmogaus. Taip ir žygiavo išblyškęs, liūdnas žmogus tamsiu ir pavojų kupinu mišku. Kai kur sustaugdavo alkanas vilkas, o už jo nugaros nuolat girdėjosi traškesys. Tačiau šis ėjo nekreipdamas dėmesio savo paslaptingo tikslo link. Jis ėjo ilgai... per daug ilgai. Tiek ilgai, kad jau turėjo pasirodyti saulė, tačiau jos nebuvo... rodos, visas miškas pradėjo dėl to nerimauti. Užuot pasirodžius šviesai, tamsa dar labiau susiraukė ir išsiskleidė. ••• Galiausiai jaunasis keleivis pasiekė tikslą. Tai buvo senas išsišakojęs medis su didžiule dreve viduryje. Žmogus žengė į ją ir ištirpo vidaus paslaptingoje tamsoje. Tačiau jį pasitiko ne įprastinė aplinka. Vietoj vienos mažutės, vos spingsinčios žvakutės, čia buvo begalybė žibintų, nutvieskiančių viską akinančia šviesa. Prie nedidelio apvalaus stalelio (kuris buvo čia vienintelis baldas, neįskaitant keleto suoliukų), stovėjo žilas, gana senas, tačiau tvirtai ant kojų stovintis vyras. Ereliškas žvilgsnis skelbė, kad jis kažkoks ypatingas. Jaunasis išblyškėlis, apimtas paniškos baimės dėl staiga jo būste atsiradusios šviesos, norėjo išbėgti iš ten, tačiau toje vietoje, kur visada būdavo išėjimas, dabar rudavo ligutėlė medinė siena. Galiausiai šiek tiek apspardęs sieną, jis prisimerkė ir pasisuko į senąjį žmogų. Šis net nepajudėjo iš vietos, tik savo tvirtu, bet šiltu žvilgsniu žiūrėjo į jaunuolį. Senolio akyse netgi galėjai išvysti užuojautos ugnelę. Kurį laiką abu tylėjo žvelgdami vienas į kitą, lyg spręsdami, kuris turėtų prabilti pirmas. Tylą sutrikdė senolio kimus ir garsus lyg griaustinis balsas, ūmai beveik apkurtinęs vaikiną, paskutiniu metu gyvenusį visiškoje tyloje: - Kodėl? – nuskambėjo tik vienintelis žodis. Po trumpos pauzės pasigirdo: - Kodėl Tu taip elgiesi? - Kaip? – paklausė išblyškėlis savo tyliu, tačiau gražiu balsu. - Tu žinai, ir man aiškinti tikrai nereikia. Taigi norėčiau išgirsti tavo atsakymą. Kodėl tu juos apleidai? - Ką apleidau? Nejaugi tuos, kurie amžinai naikina? Tuos, kurie, užuot džiaugęsi saulės šviesa, ją užgesina ir dangsto aitriais dūmais? Nejaugi tuos, kurie kerta miškus užuot jais grožėjęsi? Ne, aš neapleidau. Jie, tai Jie to nenusipelnė. Jie nenusipelnė matyti saulę, jei nenori. Jie nenusipelnė gyventi, jei taip elgiasi. - Kaip? – neatlyžo senasis. –Juk tu puikiai žinai, kad jie sugeba ir padaryti kažką gražaus. Yra ir tokių. Taigi kodėl tu ir iš jų atėmei džiaugsmą, kodėl tu ir juos apleidai? - Aš jų neapleidau! Jie apleido mane! – pradėjo šaukti įsikarščiavęs jaunuolis. - Tu klysti, – taip pat ramiai, bet jau griežčiau prabilo senasis vyras. – Tu neturi teisės pasitraukti, nes tu esi jie, o jie yra tu! Jie gyvena tavimi. Be tavęs jie neturi saulės, be tavęs net ir žvaigždės su mėnuliu gęsta. Be tavęs jų viduje vyraus nuolatinė tamsa. - Per daug jie blogo padarė, kad galėtų matyti šviesą. Tu manęs neperkalbėsi! Aš jau nusprendžiau... - Taigi... Tačiau tu be jų taip pat mirsi, kaip ir saulė su žvaigždėmis. Tu be jų neegzistuoji, ir tą privalai suprasti. Tu privalai suprasti, kad jų gyvenime turi būti abi medalio pusės. Tuomet jie gali atsiduoti tau ir tuomet juose pražysta pačios nuostabiausios kūrybos gėlės. - Bet aš negaliu!.. - Kodėl? - Jie mane įskaudino... Jie nebeturi įkvėpimo. - Tu klysti. Tu esi jų įkvėpimas! Tu esi saulė, mėnulis ir žvaigždės! Tu esi medžiai, gėlės ir žolės! Tu esi tas kažkas, kas įkvepia žmogų kurti. Ir jei tu nuo jų nusisuksi, juos apsups amžinoji tamsa. Tu jau turėjai pastebėti, kas nutiko, kai tu pasislėpei šioje drevėje. - Tačiau saulė dingo ne iškart... - Taip, nes dar kurį laiką buvo gyva tavo ugnelė juose, tačiau kaip laužas užgęsta, kai medžiai sudega, taip ir juose palaipsniui išsenka gyvybinės atsargos. Jie miršta! Tu turi grįžti. Pažvelk į save! Tu taip pat miršti. Jei žus jų širdys, žūsi ir tu, nes žmogus be širdies tampa baisiausiu pasaulio gyvuliu, blogiausiu visų laikų virusu, naikinančiu be gailesčio viską, ką sukūrė jie patys ankščiau. Jei mirs jų įkvėpimas – mirsi ir tu, nes tu esi gamta, tu esi saulė, tu esi ir žmonija. Tu esi tai, kas padeda žmogui kurti! Tu privalai suprasti! Tu negali jų apleisti! Jaunasis išblyškėlis nebeatsakė. Atsisukęs atgal į sieną, perbraukė per ją ranka, ir toji akimirksniu atsivėrė. Pro ten jis ir išėjo laukan. Iš jo paskos nusekė ir senolis. Juodaplaukis pakėlė akis į dangų ir pamatė, kaip viena po kitos užgęsta žvaigždės, ir galiausiai pats mėnulis. Miške įsivyravo mirtį nešanti tamsa, kurioje net vilkų kaukimo nebesigirdėjo. Čia nebebuvo nieko gyvo! Visi medžiai iškvėpdami paskutinį atodūsį numetė lapus. Paukščiai krito negyvi. Vaikinas suklupo, į rankas paėmė saują žemių. Tačiau ir šios, negyvos tarsi pelenai išbyrėjo tarp pirštų. Jo skruostais pradėjo riedėti ašaros ir kažkur giliai pasigirdo skausmingas šūksnis, stingdantis kaulus. Jis juto, kaip miršta žmonės, gyvūnija, kaip krenta sudžiūvę medžiai, kaip nyksta su visais ir jis pats. Vaikinas pradėjo dar garsiau šaukti, daužydamas krumpliais žemę, ir net nepastebėjo, kaip keletas ašarų nukrito ant pelenais virtusios žemės ir sudrėkino ją. - Kelkis, - švelniu balsu paragino senolis. Jaunasis žmogus, paveiktas kažkokios galingos jėgos, palengva atsikėlė ir atmerkęs akis pamatė, kaip dangus, kuris prieš keletą akimirkų buvo juodas ir tamsesnis už pačią tamsą, palengva rausvėjo, o šioje blankioje šviesoje vėl galvas kėlė gėlės, medžiai išskleidė naujus lapus. Paukščiai, pakilę nuo žemės, vėl pradėjo savo nuostabią nesibaigiančią giesmę. Viskas aplink atgijo, ir vaikinas tuo negalėjo patikėti. Jis atsisukęs pažvelgė į senolį, kuris dabar buvo apsuptas ryškios šviesos ir meiliai šypsojosi. Jaunuolis palengva siauru takeliu pradėjo leistis nuokalne ežero link. Viskas miške buvo kitaip. Paskutinį kartą, kada ji čia ėjo, buvo lyg baubas ir netgi šlykščiausi padarai jo bijojo. O dabar maži žvėreliai sukosi apie kojas ir sveikino jį sugrįžus. Priėjęs ežerą jis pasilenkė ir pasėmė į saują vandens. Šis buvo šaltas ir skaidrus kaip krištolas. Maža to, jis pamatė savo atvaizdą ant vandens paviršiaus. Veidas buvo toks pat išblyškęs, tačiau akys atrodė linksmesnės ir judrios. Lūpos atgavo savo spalvą. Drabužiai, kurie buvo virtę skarmalais, vėl akino savo baltumu. Iš už nugaros pasirodė didžiuliai skaidrūs sparnai, blizgantys įvairiausiomis spalvomis. ••• Po šio įvykio praėjo daug laiko... Jaunasis išblyškęs juodaplaukis vaikinas dabar sėdėjo mažoje dulkinoje palėpėje šalia vieno jauno žmogaus intensyviai kažką rašančio į popieriaus skiautę. Juodaplaukis buvo laimingas... Jis vėl galėjo duoti visiems nuostabią dovaną... Milda Latakatė
cia toks gana senas ir dar nemazai slifavimo reikalaujantis, bet man labai mielas kurynelis:) Jis ėjo tamsiu mišku vidury nakties, nežinodamas tiksliai, kur eina ir ko jis čia atsibastė... Iki jo būsto buvo ir daug trumpesnis kelias... Jis nemąstė. Gal kažkur giliai žybsėjo mažas švyturėlis, pranešantis, kad jame dar rusena kažkas, bet iš išorės to pasakyti negalėjai. Veidas buvo baltas kaip drobulė ir kartais nuo karto pasirodančioje mėnesienos šviesoje atrodė kaip numirėlio. Rodos, jo baidėsi ir tamsiausi padarai. Netgi šikšnosparniai su žiurkėmis bijojo pajudėti ir pranešti apie save. Tik kažkur, tamsoje, ūbavo pelėda, skelbianti apie besiartinančias negandas. Kažkur, savo viduje, einantis žmogus žinojo, kas miške gana pavojinga tokiu vėlyvu metu, tačiau jam nelabai kas terūpėjo. Jis nekreipė nė menkiausio dėmesio į aplinką. Rodos, einantį net šiek tiek trikdė šviesi mėnesiena ir skaisčios žvaigždės. Mėnuliui prasiskverbus pro tankią lapiją ir nušvietus veidą, žmogus prisimerkdavo ir stengdavosi kuo greičiau pasiekti dar didesnį šešėlį. Jis buvo vyras, kokių dvidešimt penkerių, gana išvaizdus su didelėmis žaliomis akimis ir juodais kaip varno plaukais. Tačiau apie jo dideles akis buvo galybė raukšlių, rodančių, kad jis ilgai nemiegojo, o žvilgsnis buvo liūdnas, kaip praradusio viltį žmogaus. Taip ir žygiavo išblyškęs, liūdnas žmogus tamsiu ir pavojų kupinu mišku. Kai kur sustaugdavo alkanas vilkas, o už jo nugaros nuolat girdėjosi traškesys. Tačiau šis ėjo nekreipdamas dėmesio savo paslaptingo tikslo link. Jis ėjo ilgai... per daug ilgai. Tiek ilgai, kad jau turėjo pasirodyti saulė, tačiau jos nebuvo... rodos, visas miškas pradėjo dėl to nerimauti. Užuot pasirodžius šviesai, tamsa dar labiau susiraukė ir išsiskleidė. ••• Galiausiai jaunasis keleivis pasiekė tikslą. Tai buvo senas išsišakojęs medis su didžiule dreve viduryje. Žmogus žengė į ją ir ištirpo vidaus paslaptingoje tamsoje. Tačiau jį pasitiko ne įprastinė aplinka. Vietoj vienos mažutės, vos spingsinčios žvakutės, čia buvo begalybė žibintų, nutvieskiančių viską akinančia šviesa. Prie nedidelio apvalaus stalelio (kuris buvo čia vienintelis baldas, neįskaitant keleto suoliukų), stovėjo žilas, gana senas, tačiau tvirtai ant kojų stovintis vyras. Ereliškas žvilgsnis skelbė, kad jis kažkoks ypatingas. Jaunasis išblyškėlis, apimtas paniškos baimės dėl staiga jo būste atsiradusios šviesos, norėjo išbėgti iš ten, tačiau toje vietoje, kur visada būdavo išėjimas, dabar rudavo ligutėlė medinė siena. Galiausiai šiek tiek apspardęs sieną, jis prisimerkė ir pasisuko į senąjį žmogų. Šis net nepajudėjo iš vietos, tik savo tvirtu, bet šiltu žvilgsniu žiūrėjo į jaunuolį. Senolio akyse netgi galėjai išvysti užuojautos ugnelę. Kurį laiką abu tylėjo žvelgdami vienas į kitą, lyg spręsdami, kuris turėtų prabilti pirmas. Tylą sutrikdė senolio kimus ir garsus lyg griaustinis balsas, ūmai beveik apkurtinęs vaikiną, paskutiniu metu gyvenusį visiškoje tyloje: - Kodėl? – nuskambėjo tik vienintelis žodis. Po trumpos pauzės pasigirdo: - Kodėl Tu taip elgiesi? - Kaip? – paklausė išblyškėlis savo tyliu, tačiau gražiu balsu. - Tu žinai, ir man aiškinti tikrai nereikia. Taigi norėčiau išgirsti tavo atsakymą. Kodėl tu juos apleidai? - Ką apleidau? Nejaugi tuos, kurie amžinai naikina? Tuos, kurie, užuot džiaugęsi saulės šviesa, ją užgesina ir dangsto aitriais dūmais? Nejaugi tuos, kurie kerta miškus užuot jais grožėjęsi? Ne, aš neapleidau. Jie, tai Jie to nenusipelnė. Jie nenusipelnė matyti saulę, jei nenori. Jie nenusipelnė gyventi, jei taip elgiasi. - Kaip? – neatlyžo senasis. –Juk tu puikiai žinai, kad jie sugeba ir padaryti kažką gražaus. Yra ir tokių. Taigi kodėl tu ir iš jų atėmei džiaugsmą, kodėl tu ir juos apleidai? - Aš jų neapleidau! Jie apleido mane! – pradėjo šaukti įsikarščiavęs jaunuolis. - Tu klysti, – taip pat ramiai, bet jau griežčiau prabilo senasis vyras. – Tu neturi teisės pasitraukti, nes tu esi jie, o jie yra tu! Jie gyvena tavimi. Be tavęs jie neturi saulės, be tavęs net ir žvaigždės su mėnuliu gęsta. Be tavęs jų viduje vyraus nuolatinė tamsa. - Per daug jie blogo padarė, kad galėtų matyti šviesą. Tu manęs neperkalbėsi! Aš jau nusprendžiau... - Taigi... Tačiau tu be jų taip pat mirsi, kaip ir saulė su žvaigždėmis. Tu be jų neegzistuoji, ir tą privalai suprasti. Tu privalai suprasti, kad jų gyvenime turi būti abi medalio pusės. Tuomet jie gali atsiduoti tau ir tuomet juose pražysta pačios nuostabiausios kūrybos gėlės. - Bet aš negaliu!.. - Kodėl? - Jie mane įskaudino... Jie nebeturi įkvėpimo. - Tu klysti. Tu esi jų įkvėpimas! Tu esi saulė, mėnulis ir žvaigždės! Tu esi medžiai, gėlės ir žolės! Tu esi tas kažkas, kas įkvepia žmogų kurti. Ir jei tu nuo jų nusisuksi, juos apsups amžinoji tamsa. Tu jau turėjai pastebėti, kas nutiko, kai tu pasislėpei šioje drevėje. - Tačiau saulė dingo ne iškart... - Taip, nes dar kurį laiką buvo gyva tavo ugnelė juose, tačiau kaip laužas užgęsta, kai medžiai sudega, taip ir juose palaipsniui išsenka gyvybinės atsargos. Jie miršta! Tu turi grįžti. Pažvelk į save! Tu taip pat miršti. Jei žus jų širdys, žūsi ir tu, nes žmogus be širdies tampa baisiausiu pasaulio gyvuliu, blogiausiu visų laikų virusu, naikinančiu be gailesčio viską, ką sukūrė jie patys ankščiau. Jei mirs jų įkvėpimas – mirsi ir tu, nes tu esi gamta, tu esi saulė, tu esi ir žmonija. Tu esi tai, kas padeda žmogui kurti! Tu privalai suprasti! Tu negali jų apleisti! Jaunasis išblyškėlis nebeatsakė. Atsisukęs atgal į sieną, perbraukė per ją ranka, ir toji akimirksniu atsivėrė. Pro ten jis ir išėjo laukan. Iš jo paskos nusekė ir senolis. Juodaplaukis pakėlė akis į dangų ir pamatė, kaip viena po kitos užgęsta žvaigždės, ir galiausiai pats mėnulis. Miške įsivyravo mirtį nešanti tamsa, kurioje net vilkų kaukimo nebesigirdėjo. Čia nebebuvo nieko gyvo! Visi medžiai iškvėpdami paskutinį atodūsį numetė lapus. Paukščiai krito negyvi. Vaikinas suklupo, į rankas paėmė saują žemių. Tačiau ir šios, negyvos tarsi pelenai išbyrėjo tarp pirštų. Jo skruostais pradėjo riedėti ašaros ir kažkur giliai pasigirdo skausmingas šūksnis, stingdantis kaulus. Jis juto, kaip miršta žmonės, gyvūnija, kaip krenta sudžiūvę medžiai, kaip nyksta su visais ir jis pats. Vaikinas pradėjo dar garsiau šaukti, daužydamas krumpliais žemę, ir net nepastebėjo, kaip keletas ašarų nukrito ant pelenais virtusios žemės ir sudrėkino ją. - Kelkis, - švelniu balsu paragino senolis. Jaunasis žmogus, paveiktas kažkokios galingos jėgos, palengva atsikėlė ir atmerkęs akis pamatė, kaip dangus, kuris prieš keletą akimirkų buvo juodas ir tamsesnis už pačią tamsą, palengva rausvėjo, o šioje blankioje šviesoje vėl galvas kėlė gėlės, medžiai išskleidė naujus lapus. Paukščiai, pakilę nuo žemės, vėl pradėjo savo nuostabią nesibaigiančią giesmę. Viskas aplink atgijo, ir vaikinas tuo negalėjo patikėti. Jis atsisukęs pažvelgė į senolį, kuris dabar buvo apsuptas ryškios šviesos ir meiliai šypsojosi. Jaunuolis palengva siauru takeliu pradėjo leistis nuokalne ežero link. Viskas miške buvo kitaip. Paskutinį kartą, kada ji čia ėjo, buvo lyg baubas ir netgi šlykščiausi padarai jo bijojo. O dabar maži žvėreliai sukosi apie kojas ir sveikino jį sugrįžus. Priėjęs ežerą jis pasilenkė ir pasėmė į saują vandens. Šis buvo šaltas ir skaidrus kaip krištolas. Maža to, jis pamatė savo atvaizdą ant vandens paviršiaus. Veidas buvo toks pat išblyškęs, tačiau akys atrodė linksmesnės ir judrios. Lūpos atgavo savo spalvą. Drabužiai, kurie buvo virtę skarmalais, vėl akino savo baltumu. Iš už nugaros pasirodė didžiuliai skaidrūs sparnai, blizgantys įvairiausiomis spalvomis. ••• Po šio įvykio praėjo daug laiko... Jaunasis išblyškęs juodaplaukis vaikinas dabar sėdėjo mažoje dulkinoje palėpėje šalia vieno jauno žmogaus intensyviai kažką rašančio į popieriaus skiautę. Juodaplaukis buvo laimingas... Jis vėl galėjo duoti visiems nuostabią dovaną... Milda Latakatė