Pegasų kerštas
Yuki pasišokčiodama dūmė nuo namo arklidžių link. Jos mažos rankutės spaudė nedidelę duonos kriaukšlelę, kurią nešė savo mylimiausiam ir gražiausiam pegasui. Yuki maža širdutė buvo tiesiog perpildyta vaikiškos laimės, veide nuolat žaidė nuoširdi šypsena ir skambėjo skardus, šiltas juokas. Mergaitė perbėgo kiemą, linksmai šūktelėjo “labas” pegasų prižiūrėtojui ir kaip gaivus pavasario vėjelis įlėkė į arklides. Jau buvo vakaras, temo. Saulė lėtai slydo už horizonto, bet dar kabėjo danguje ir viską glostė savo raudona kaip kraujas ranka. Yuki džiugiai riktelėjo pegaso vardą, mėgdžiodama jį prišuoliavo prie jo aptvaro ir..............sustingo. Didelės naivios akys išsiplėtė iš siaubo, kūną nukratė drebulys. Iš rankų iškrito ta, su tokiu džiaugsmu, nešta duona. Sienos buvo aptaškytos kraujais, o vidury gardo ant šiaudų, kažkada buvusių auksiniai geltonų, gulėjo jos mylimiausias pegasas. Jis skendėjo kraujo klane, pilkas švelnus šilkinis kailiukas taip pat permirkęs savu krauju. Stiklinė negyva pegaso akis žvelgė tiesiai į sustingusią iš siaubo mergaitę. Joje atsispindėjo beprotiška baimė ir mirties nuojauta. Iš pražiotos burnos tyso kruvinos putos. O nugaroje ten, kur turėtų augti sparnai, dabar kyšojo tik pliki kaulai, kurių baltumas tiesiog akino. O po visą gardą mėtėsi į skutus sudraskytų pegaso sparnų likučiai. Daugybė raudonų plunksnų ir dar daugiau kraujo....... Tokį ramų vakarą perskrodė klaikus mergaitės klyksmas...ir tik kruvinas saulėlydis liko jam abejingas. Souji išėjo iš arklidžių ir perėjęs kiemą, sustojo prie savo šefo. - Tie patys nuplėšti ir sudraskyti sparnai? - Taip, tai mūsų pegasų žudikas, - šaltai atsakė Souji. Šefas nutilo, tik akimis lydėjo nuo medžio ką tik nuplėštą ir vėjo nešamą lapą. - Koks galvijas gali šitaip elgtis... – nors jaunuolio balsas skambėjo šaltai, bet netgi ir jame galėjai jausti skausmo gaidelę. Dabar Souji žiūrėjo į dailią moterį, kuri glėbį apkabinus laikė mažą, vis dar kūkčiojančią, mergaitę. - ......ma..no.......pega..sas...ma..no.........myli..miaus.......ias................ Tas verksmas, tas nuoširdus mergaitės verksmas skverbėsi tiesiai į širdį ir Souji pajuto kylantį pyktį tam, kuris šitaip pasielgė su tokio nekalto vaiko džiaugsmu – pegasu. - Aš jį nudėsiu, - tyliai tarė Souji ir tvirčiau suspaudė prie juosmens pakabintą kardą. - Pirmiausia nusiramink, - uždėjęs ranką jam ant peties, pratarė vadas. – Tu jį medžioji jau kelis mėnesius, matei jo kruvinus darbelius. Aš jau po pirmo nužudyto pegaso vaizdo negalėjau daugiau to matyti.... – šefas suraukė kaktą ir trumpam užsimerkė. – Kaip tu ir gali į tai žiūrėti? - Aš noriu jį pažinti, - susimąstęs atsakė jaunuolis. – Otoko man padeda. Jis jau kartą pabuvojo žudiko sąmonėje..... Šefas susidomėjęs pažiūrėjo Souji į akis. - Ir ką jis pasakė? - Sakė, kad pirmą ir paskutinį kart lankėsi tokioj košmariškoj žmogaus sąmonėj. Nuo to laiko jis tapo tylesnis, - jaunuolio balsas pritilo. Jis pažvelgė į vos bekyšančią raudoną saulę ir atsiduso. Iš netoliese esančio beržinėlio pakilo milžiniškas pulkas juodų varnų ir garsiai kranksėdamos uždengė vos ne visą dangų. “Otoko...kas tu?” – mintyse savęs paties paklausė Souji. - Eik namo, - švelniai paragino šefas, - pailsėk. - Gerai... Paniręs į savo mintis, jaunuolis žingsniavo iš kiemo, kai prie jo sustojo mašina, važiuojanti irgi iš kiemo. - Gal pavežti, Souji? Išgirdęs savo vardą, jaunuolis atsisuko. Pro mašinos langą iškišęs galvą klausiamai žiūrėjo kažkoks jaunas kareivukas. - Ačiū ne. Aš pasivaikščiosiu. - Kaip nori, - gūžtelėjo pečiais ir paspaudė greičio pedalą. Mašina nurūko, paskui save palikdama dulkių debesis, ir greit dingo už posūkio. Souji atsikosėjo, nes pateko tiesiai į vieną tokį įsisūkuriavusį dulkių debesį. Ant akių nukrito plaukų sruoga, bet jis nepasivargino jos pataisyti. Souji buvo giliai įsikniaubęs į savo mintis ir dabar niekas iš aplinkos jo nedomino. Jaunuolis net nepajuto, kaip pagaliau pasuko į gatvę, kurioje gyveno. Abipus stovėjo dailūs namukai su išpuoselėtais, akį traukiančiais sodais. Staiga šalia Souji plastelėjo vėjelis ir visai šalimais nusileido baltas kaip sniegas pegasas su dieviškai baltais sparnais. Ant jo nugaros sėdėjo nedidelis strazdanotas berniukas ir linksmai šūktelėjo: - Sveikas, Souji! - Sveikas, Tsurumi, - Souji nusišypsojo, priėjęs paglostė pegaso kaktą. – Sveika, Ojumi. - Souji, o ko tu taip vėlai? – berniukas susidomėjęs žiūrėjo į jaunuolį. Šis susimąstęs nuleido galvą ir pradėjo neskubėdamas žingsniuot gatve namų link. - Turėjau daug darbo šiandien. Tsurumi paragino pegasę, ir ji iš lengvo nukaukšėjo paskui jaunuolį. Baltas jos kailis neįtikėtinai akinamai spindėjo nakties tamsoje, o sniegiški plunksnų sparnai karts nuo karto švelniai plastelėję pertraukdavo tą amžiną juodumos tylą. - O va mes su Ojumi šiandie visą dieną praleidom prie ežero, - džiaugsmingai tauškėjo berniukas, - buvo labai linksma. Ojumi mane net kelis kartus iš pasalų įmetė į vandenį, - Tsurumi nusikvatojo, o pegasė pritardama prunkštelėjo. Besiklausydamas berniuko plepalų Souji prisiminė nužudytuosius pegasus ir jį nukrėtė šaltis. Kas bus, jei žudikas ateis Ojumi? - Smagu jum buvo, ką? – jaunuolis nuoširdžiai šyptelėjo ir pasiekęs pašiaušė berniuko plaukus. - Tiesiog neapsakomai! – su vaikišku džiugesiu šūktelėjo Tsurumi. – Mylių Ojumi. Berniukas pasilenkė ir apkabinęs pegasės kaklą pabučiavo. Souji staiga pasijuto toks bejėgis. Jis suprato, kad gali ir neįstengti apsaugoti šito vaiko pegaso. “Ar tada aš sugebėsiu žvelgti jam į akis?” - Tsurumi, keliauk greičiau namo. Dar mama jaudinsis. - Ji žino, kad su Ojumi išlėkėm pasitikt tavęs, - plačiai nusišypsojo berniukas. – Be to, jau ir tavo namas. Iki, Souji! - Iki, Tsurumi, - spėjo riktelt pavymui berniukui, kai staiga šis sustabdė pegasę ir sušuko. - Pamiršau pasakyt, kad ryt ryte mama kviečia tave pusryčių! Būtinai ateik! - Ateisiu... Tsurumi ant baltojo gyvūno dingo, ir Souji vėl paniręs į apmąstymus, lėtai nužingsniavo takeliu į namus. Tsurumi gyveno visai netoliese, ir jis buvo pasiryžęs rytoj rytą pas juos tikrai nueiti. Vos įėjęs, jis tamsoje nusiavė batus, nuošaliau pasidėjo kardą, apgraibom užsidegė tris žvakes ir, atsisėdęs priešais jas, sukryžiavo kojas. Jis norėjo pamedituot ir surikiuot visą minčių chaosą bent jau į šiek tiek tvarkingesnį. Nežinia, kiek jis taip sėdėjo, bet bebaigiant degti pirmajai žvakei, staiga lauke, kažkur tolėliau, pasigirdo išgąstingas žirgo žvengimas. Souji pašoko kaip įgeltas, pasičiupo kardą ir išlėkė pro duris. Apsidairęs, jis puolė tiesiai link Tsurumi namų. Iš juodo nakties dangaus pabiro smulkūs lietaus lašai. Dingo mėnulio diskas ir užgeso žvaigždės. Souji vienu šuoliuku peršoko žemą tvorą, bet pataikė ant vijoklinių rožių krūmo, išsikerojusio ant žemės. Jaunuolis suklupo, sukando dantis iš skausmo, kai aštrūs rožių spygliai įsirėžė į basas jo kojas. Iš pėdų pasruvo kraujas, bet nekreipdamas į tai dėmesio, Souji nuskuodė per kiemelį link kaimynų arklidžių. Tik dabar iš namo išlėkė persigandę šeimininkai, nes arklidės tiesiog skambėjo nuo kraupaus žirgų žvengimo. Pamatę už arklidžių durų dingstant Souji siluetui, šeimininkai sustojo lauke, nebežinodami ką daryti. Iš namo išlėkė ir Tsurumi. Persigandusi vaiko širdelė jautė įvyksiant kažką baisaus. Per žirgų žvengimą negalėjo nieko girdėti, tad Souji, tik įlėkęs į apytamses arklides, įtempė žvilgsnį ir nusėlino pirmyn. Jo rankoje blizgėjo kardas, dar kažkada padovanotas tėvo už drąsą. Jaunuolis žinojo, kur yra Ojumi gardas, ir kažkodėl dabar būtent ten atsargiai, bet pakankamai greit žingsniavo. Jame girdėjosi grumtynių garsai, kai staiga viską užgožė klaikus pegasės žvengimas. Souji gyslose tiesiog sustingo kraujas, jis akimirkai stabtelėjo, tačiau įvertinęs kiekvienos sekundės svarbą, akimirksniu iššoko prieš gardą. Ant grindų, kraujo klane gulėjo pegasė. Dabar akinamai baltą kailį dabino raudonos dėmės, šilkiniai karčiai mirko kraujyje, o sparnai...tie nuostabūs sniego baltumo sparnai bejėgiškai, pusiau nudraskyti kybojo tarsi šiaip prilipdyti. Ojumi dar buvo gyva, bet vos kvėpavo ir gyveno paskutines savo gyvenimo akimirkas. Išsiplėtusios baimės akys žvelgė tiesiai į jį – į žudiką. Souji nustėro. Tai buvo žmogus, bet beveik nepanašus į jį. Kažkoks mėlynas, nusėtas randais ir šviežiom, pūlingom žaizdom veidas tikrai nebuvo panašus į normalaus žmogaus. Didelės žvėriškos, sukrešėjusio kraujo spalvos akys dabar nagrinėjo jaunuolį kaip peiliai. Pro pražiotą burną tyso seilės, o lūpos buvo apkibusios sparnų plunksnomis ir šviežiu krauju. Plaukai, jei taip buvo galima pavadinti kažkokias keistas ataugas iš viršugalvio, vingiavo žemyn kaip šlykščios gyvatės. Bjaurios žudiko rankos, sudžiuvusios ir raukšlėtos, dabar gniaužė baltų it angelo sparnų plunksnas. Ilgas juodas apsiaustas krito tarsi per didelis maišas ir buvo visas nusėtas sukrešėjusio kraujo dėmėm. Dabar tas padaras nustebęs ir netgi sutrikęs įsmeigė akis i Souji. Šis akimirkai sudvejojo, bet staiga netaręs nė žodžio puolė. Nors jį net pykino nuo šitokio kraupaus vaizdo, tačiau užgniaužęs savy visus jausmus, sugebėjo smogti vieną kart žudikui kardu. Padaras suurzgė, šastelėjo į šalį, bet ginklas vis tiek slystelėjo ranka. Žudikas klyktelėjo ir stipriai kumščiu vožė Souji krūtinėn. Šis atsitrenkė į gardo sieną ir suklupo. Pasinaudojęs proga, žudikas išlėkė iš gardo, bet matėsi, kad žaizdą padarė žalos. Jaunuolis jau šoko iš paskos, kai staiga sustingo ir atigręžė. Pegasės gyvybė jau beveik buvo užgesusi ir nebebuvo jokių šansų ją išgelbėti. Protinga Ojumi akis dabar jau žiūrėjo į Souji maldaujančiai. Jaunuolis suprato, ką turi daryti. Jis priėjo arčiau, perbraukė ranka švelnų kaklo kailį, ir pajuto pegasės lengvą atsidusimą. Souji užsimerkė, iškėlė kardą ir...smeigė. Neatsimerkdamas pakilo ir nusigręžė. Tik dabar jis galėjo išeiti. Nors pėdas degino aštrus skausmas, bet Souji įniršis padėjo jam nekreipti į tai dėmesio. Jis tvirčiau sugniaužė rankoje, dabar jau pegasės krauju papuoštą, kardą ir bėgomis nuskubėjo per arklides išėjimo link. Staiga priekyje pasigirdo Tsurumi balsas, ir jaunuolis pamatė iš tėvų glėbio išsivadavusį berniuką, su ašaromis akyse, belekiantį į jį. Souji negalėjo leisti, kad Tsurumi pamatytų negyvą pegasę, dėlto šiam bėgant pro jį, viena ranka sučiupo ir pakėlė į orą. Berniukas ėmė klykti ir spardytis, bet jaunuolis nė nesirengė jo paleist. Galiausiai ištempė verkiantį vaiką atgal į lauką ir perdavė susirūpinusiems tėvams. Lietus jau buvo sustiprėjęs, ir netrukus Souji kiaurai permirko. - Neleiskit jo į vidų, - tėvams tarė jis. – Ar išbėgo čia toks keistas, juodas padaras? - Taip, - drebančiu balsu atsakė vyras ir mostelėjo ranka, - jis nubėgo ten. Kažkur netoliese ėmė įnirtingai loti šuo. Souji žvilgtelėjo į savo kardą. Vandens lašai nuplovė plieninius ašmenis, ir dabar jie vėl lyg nauji žibėjo tamsoje. “Souji.....” – nuskambėjo aiškus balsas jo galvoje. - Otoko! Souji iš netikėtumo sustingo. Visi keistai sužiuro į jį. “Souji....aš jį sulaikiau.... Dabar jį gali pavyti.... Jis netoli tavęs.....” Otoko balsas skambėjo labai silpnai. - Otoko, kas tau nutiko? – jaunuolis pajuto, kaip išgąstingai suspurdėjo širdis. “Aš vėl apsilankiau jo sąmonėje...ten baisu....tiesiog siaubinga... – jo balsas virpėjo, - greičiau eik....aš jį tik laikinai sustabdžiau vietoj...jis netoli...” - Otoko... – Souji nusišypsojo, - ačiū. Jaunuolis pradėjo bėgti, į nieką nekreipdamas dėmesio. Nei į lietų, nei į skausmą, nei į aplinkinį pasaulį. Delne suspausta kardo rankena teikė pasitikėjimą ir drąsos. Staiga priekyje vėl amtelėjo šuva ir nutilo. Souji sustojo. Įsivyravo tyla. Buvo girdėti tik lietaus šniokštimas. Jaunuolis atsargiai nutykino pirmyn. Netikėtai šalia išdyko tamsus šešėlis ir, net nespėjus sureaguoti, smogė stiprų smūgį į šoną. Souji pargriuvo, bet tuoj pat pašoko. Jis įsmeigė akis į žudiką ir pasiruošė kovai. Nors priešininkas ir buvo beginklis, bet buvo pavojingas. Souji liuoktelėjo, užsimojo ir kirto kardu, bet žudikas išsisuko kirčio, atsitraukė ir išsišiepė. Jaunuolis piktai suspaudė kardą ir dar kartą puolė, tačiau šįkart priešininkas taipogi išvengęs smūgio, pagriebė Souji už rankos, trenkė jam tiesiai į veidą, tada lengvu judesiuku persviedė jį sau per petį ir trenkė į netoliese augusį medį. Šis sunkiai susmuko. Iš nosies pasipylė kraujas, bet lietus jį nuplovė. Pegasų žudikas nusikvatojo gargaliuojančiu juoku. Šiurpios akys sublizgo. Souji jautėsi bejėgis. Skausmas pėdose darėsi nebepakeliamas. Jis pabandė atsistoti, bet suklupo ir pasirėmė kardu. Lietaus lašai sumišę su krauju lėtai nuo smakro varvėjo žemėn. “Souji...jis žudo pegasus.....nes trokšta sparnų....” – Otoko balsas skambėjo kažkaip keistai. - Otoko! Tuoj pat išeik iš jo sąmonės! – suriko Souji. “Bet kažkas mane čia traukia.....čia nėra taip blogai....” - Otoko! Tuoj pat eik iš ten! Žudikas nustebęs žiūrėjo į klūpantį Souji ir nieko nesuprato. - Otoko.... “Souji...aš nebegaliu jo palikt....aš žinau, kad tai negerai, bet...” – jis nutilo ir keletą minučių truko tyla. “Gelbėk....” Jaunuolis kurį laiką dar klūpojo nejudėdamas, kai staiga šoko į priekį ir kardo ašmenis įsmeigė tiesiai žudikui į pilvą. Šio veidas persikreipė iš skausmo, tačiau staiga vėl išsišiepė, pačiupo už Souji rankų, belaikančių kardą, ir privertė ištraukti ginklą. Tada šiurkščiai suėmė viena ranka jo kaklą, o kita atėmė kardą. Jaunuolis negalėjo patikėti, jog šis,atrodė, net nesureagavo į tokį smūgį. Bet jo rankos drebėjo ir akys apsiblausė. Souji pabandė išsivaduot iš gniaužtų, tačiau žudikas dar stipriau suspaudė jo gerklę ir net įstengė pakelti nuo žemės. “Souji! Aš pabėgau.... Ačiū.... Tu mane išgelbėjai....” - Otoko.... – jaunuolis užmerkė akis. Mirdamas jis nenorėjo matyti to kraupaus pegasų žudiko žvilgsnio. Mintyse pabandė nupiešti ką nors mielo ir malonaus. Staiga kažkas tarsi privertė jį atsimerkti. Aplink galvą skraidė didelis baltas drugys. Souji nustėro. Drugys naktį? Lietuje? Staiga danguje kažkas sužvengė. Jaunuolis žvilgtelėjo aukštyn – baltas kaip angelas pegasas. Didžiuliai sparnai kėlė vėjo gūsius, o mėlynos akys žvelgė tiesiai į žudiką. Šis paleido Souji, ir jis nušliaužė tolėliau. Tačiau pegasas neatrodė toks, kaip kiti. Jo baltas kailiukas tarsi permatomas, ilgi plevėsuojantys karčiai atrodė vaiduokliškai. Šalia atsirado dar vienas pegasas. Ir dar vienas. Jie rinkosi pamažu, ir lėtai sklandė virš žudiko, kuris godžiomis akimis lydėjo kiekvieną akinamai baltų sparnų mostą. Iš burnos jam išdryko seilės. Staiga Souji dingtelėjo mintis, kad tas baltas pegasas tai yra Ojumi, bet papurtė galvą nuo šios minties. “Tu padėjai man, Souji, aš padėsiu tau...” – vėl nuskambėjo tolimas, bet pažįstamas Otoko balsas. - Kaip....? “Jie jau turi būt ten.... mirusių pegasų dvasios.... tai aš jas pašaukiau...” - Mirusių pegasų dvasios.................. Jaunuolis su nuostaba pažiūrėjo į sklandančias būtybes. Staiga prieš akis vėl sušmėžavo baltas drugys. Souji nusekė jį akimis. Skraidūnai suko ratus, ir, atrodė, kad lietus jų net nepaliečia. Akimirką visi sustingo, tačiau greitai pasileido žemyn, aršiai plakdami orą sparnais. Souji užsidengė veidą ranka, nes kylantis vėjas nešė skaudžius lietaus šuorus. Baltasis pegasas pasiekė žudiką ir...perskrodė jį kiaurai. Šis nieko nesuprasdamas apsidairė, bet iš paskos lekiantis kitas skraidūnas pasielgė taip pat. - Dvasios.... – sušnibždėjo Souji. Mirę pegasai įnirtingai perskrosdavo žudiką, ir šį pradėjo mėtytį į visas puses.Jis suklupo. Sparnuotosios dvasios sustojo. Angeliškasis pegasas sužvingo ir visi kiti pritarė. Staiga jis pasileido žemyn ir dar kart sužvingęs plastelėjo žudikui į veidą sparnais ir tik tada paskutinį kart perlėkė jo kūną. Žmogus suklykė nesavu balsu, staiga pargriuvo ir liko gulėti. Baltoji šmėkla su savim nusitempė kažkokį balkšvą, neryškų siluetą. Kiti pegasai patenkinti suplasnojo sparnais ir akimirksniu pažiro milijonu žvaigždžių. Kurį laiką Souji vis dar žiūrėjo netikėdamas tai į dangų, tai į nebegyvą pegasų žudiką. Viskas įvyko taip staiga! Jaunuolis užsimerkė. Ir tik dangus tebeverkė... Ir tik baltas drugys tebeskraidė...
Yuki pasišokčiodama dūmė nuo namo arklidžių link. Jos mažos rankutės spaudė nedidelę duonos kriaukšlelę, kurią nešė savo mylimiausiam ir gražiausiam pegasui. Yuki maža širdutė buvo tiesiog perpildyta vaikiškos laimės, veide nuolat žaidė nuoširdi šypsena ir skambėjo skardus, šiltas juokas. Mergaitė perbėgo kiemą, linksmai šūktelėjo “labas” pegasų prižiūrėtojui ir kaip gaivus pavasario vėjelis įlėkė į arklides. Jau buvo vakaras, temo. Saulė lėtai slydo už horizonto, bet dar kabėjo danguje ir viską glostė savo raudona kaip kraujas ranka. Yuki džiugiai riktelėjo pegaso vardą, mėgdžiodama jį prišuoliavo prie jo aptvaro ir..............sustingo. Didelės naivios akys išsiplėtė iš siaubo, kūną nukratė drebulys. Iš rankų iškrito ta, su tokiu džiaugsmu, nešta duona. Sienos buvo aptaškytos kraujais, o vidury gardo ant šiaudų, kažkada buvusių auksiniai geltonų, gulėjo jos mylimiausias pegasas. Jis skendėjo kraujo klane, pilkas švelnus šilkinis kailiukas taip pat permirkęs savu krauju. Stiklinė negyva pegaso akis žvelgė tiesiai į sustingusią iš siaubo mergaitę. Joje atsispindėjo beprotiška baimė ir mirties nuojauta. Iš pražiotos burnos tyso kruvinos putos. O nugaroje ten, kur turėtų augti sparnai, dabar kyšojo tik pliki kaulai, kurių baltumas tiesiog akino. O po visą gardą mėtėsi į skutus sudraskytų pegaso sparnų likučiai. Daugybė raudonų plunksnų ir dar daugiau kraujo....... Tokį ramų vakarą perskrodė klaikus mergaitės klyksmas...ir tik kruvinas saulėlydis liko jam abejingas. Souji išėjo iš arklidžių ir perėjęs kiemą, sustojo prie savo šefo. - Tie patys nuplėšti ir sudraskyti sparnai? - Taip, tai mūsų pegasų žudikas, - šaltai atsakė Souji. Šefas nutilo, tik akimis lydėjo nuo medžio ką tik nuplėštą ir vėjo nešamą lapą. - Koks galvijas gali šitaip elgtis... – nors jaunuolio balsas skambėjo šaltai, bet netgi ir jame galėjai jausti skausmo gaidelę. Dabar Souji žiūrėjo į dailią moterį, kuri glėbį apkabinus laikė mažą, vis dar kūkčiojančią, mergaitę. - ......ma..no.......pega..sas...ma..no.........myli..miaus.......ias................ Tas verksmas, tas nuoširdus mergaitės verksmas skverbėsi tiesiai į širdį ir Souji pajuto kylantį pyktį tam, kuris šitaip pasielgė su tokio nekalto vaiko džiaugsmu – pegasu. - Aš jį nudėsiu, - tyliai tarė Souji ir tvirčiau suspaudė prie juosmens pakabintą kardą. - Pirmiausia nusiramink, - uždėjęs ranką jam ant peties, pratarė vadas. – Tu jį medžioji jau kelis mėnesius, matei jo kruvinus darbelius. Aš jau po pirmo nužudyto pegaso vaizdo negalėjau daugiau to matyti.... – šefas suraukė kaktą ir trumpam užsimerkė. – Kaip tu ir gali į tai žiūrėti? - Aš noriu jį pažinti, - susimąstęs atsakė jaunuolis. – Otoko man padeda. Jis jau kartą pabuvojo žudiko sąmonėje..... Šefas susidomėjęs pažiūrėjo Souji į akis. - Ir ką jis pasakė? - Sakė, kad pirmą ir paskutinį kart lankėsi tokioj košmariškoj žmogaus sąmonėj. Nuo to laiko jis tapo tylesnis, - jaunuolio balsas pritilo. Jis pažvelgė į vos bekyšančią raudoną saulę ir atsiduso. Iš netoliese esančio beržinėlio pakilo milžiniškas pulkas juodų varnų ir garsiai kranksėdamos uždengė vos ne visą dangų. “Otoko...kas tu?” – mintyse savęs paties paklausė Souji. - Eik namo, - švelniai paragino šefas, - pailsėk. - Gerai... Paniręs į savo mintis, jaunuolis žingsniavo iš kiemo, kai prie jo sustojo mašina, važiuojanti irgi iš kiemo. - Gal pavežti, Souji? Išgirdęs savo vardą, jaunuolis atsisuko. Pro mašinos langą iškišęs galvą klausiamai žiūrėjo kažkoks jaunas kareivukas. - Ačiū ne. Aš pasivaikščiosiu. - Kaip nori, - gūžtelėjo pečiais ir paspaudė greičio pedalą. Mašina nurūko, paskui save palikdama dulkių debesis, ir greit dingo už posūkio. Souji atsikosėjo, nes pateko tiesiai į vieną tokį įsisūkuriavusį dulkių debesį. Ant akių nukrito plaukų sruoga, bet jis nepasivargino jos pataisyti. Souji buvo giliai įsikniaubęs į savo mintis ir dabar niekas iš aplinkos jo nedomino. Jaunuolis net nepajuto, kaip pagaliau pasuko į gatvę, kurioje gyveno. Abipus stovėjo dailūs namukai su išpuoselėtais, akį traukiančiais sodais. Staiga šalia Souji plastelėjo vėjelis ir visai šalimais nusileido baltas kaip sniegas pegasas su dieviškai baltais sparnais. Ant jo nugaros sėdėjo nedidelis strazdanotas berniukas ir linksmai šūktelėjo: - Sveikas, Souji! - Sveikas, Tsurumi, - Souji nusišypsojo, priėjęs paglostė pegaso kaktą. – Sveika, Ojumi. - Souji, o ko tu taip vėlai? – berniukas susidomėjęs žiūrėjo į jaunuolį. Šis susimąstęs nuleido galvą ir pradėjo neskubėdamas žingsniuot gatve namų link. - Turėjau daug darbo šiandien. Tsurumi paragino pegasę, ir ji iš lengvo nukaukšėjo paskui jaunuolį. Baltas jos kailis neįtikėtinai akinamai spindėjo nakties tamsoje, o sniegiški plunksnų sparnai karts nuo karto švelniai plastelėję pertraukdavo tą amžiną juodumos tylą. - O va mes su Ojumi šiandie visą dieną praleidom prie ežero, - džiaugsmingai tauškėjo berniukas, - buvo labai linksma. Ojumi mane net kelis kartus iš pasalų įmetė į vandenį, - Tsurumi nusikvatojo, o pegasė pritardama prunkštelėjo. Besiklausydamas berniuko plepalų Souji prisiminė nužudytuosius pegasus ir jį nukrėtė šaltis. Kas bus, jei žudikas ateis Ojumi? - Smagu jum buvo, ką? – jaunuolis nuoširdžiai šyptelėjo ir pasiekęs pašiaušė berniuko plaukus. - Tiesiog neapsakomai! – su vaikišku džiugesiu šūktelėjo Tsurumi. – Mylių Ojumi. Berniukas pasilenkė ir apkabinęs pegasės kaklą pabučiavo. Souji staiga pasijuto toks bejėgis. Jis suprato, kad gali ir neįstengti apsaugoti šito vaiko pegaso. “Ar tada aš sugebėsiu žvelgti jam į akis?” - Tsurumi, keliauk greičiau namo. Dar mama jaudinsis. - Ji žino, kad su Ojumi išlėkėm pasitikt tavęs, - plačiai nusišypsojo berniukas. – Be to, jau ir tavo namas. Iki, Souji! - Iki, Tsurumi, - spėjo riktelt pavymui berniukui, kai staiga šis sustabdė pegasę ir sušuko. - Pamiršau pasakyt, kad ryt ryte mama kviečia tave pusryčių! Būtinai ateik! - Ateisiu... Tsurumi ant baltojo gyvūno dingo, ir Souji vėl paniręs į apmąstymus, lėtai nužingsniavo takeliu į namus. Tsurumi gyveno visai netoliese, ir jis buvo pasiryžęs rytoj rytą pas juos tikrai nueiti. Vos įėjęs, jis tamsoje nusiavė batus, nuošaliau pasidėjo kardą, apgraibom užsidegė tris žvakes ir, atsisėdęs priešais jas, sukryžiavo kojas. Jis norėjo pamedituot ir surikiuot visą minčių chaosą bent jau į šiek tiek tvarkingesnį. Nežinia, kiek jis taip sėdėjo, bet bebaigiant degti pirmajai žvakei, staiga lauke, kažkur tolėliau, pasigirdo išgąstingas žirgo žvengimas. Souji pašoko kaip įgeltas, pasičiupo kardą ir išlėkė pro duris. Apsidairęs, jis puolė tiesiai link Tsurumi namų. Iš juodo nakties dangaus pabiro smulkūs lietaus lašai. Dingo mėnulio diskas ir užgeso žvaigždės. Souji vienu šuoliuku peršoko žemą tvorą, bet pataikė ant vijoklinių rožių krūmo, išsikerojusio ant žemės. Jaunuolis suklupo, sukando dantis iš skausmo, kai aštrūs rožių spygliai įsirėžė į basas jo kojas. Iš pėdų pasruvo kraujas, bet nekreipdamas į tai dėmesio, Souji nuskuodė per kiemelį link kaimynų arklidžių. Tik dabar iš namo išlėkė persigandę šeimininkai, nes arklidės tiesiog skambėjo nuo kraupaus žirgų žvengimo. Pamatę už arklidžių durų dingstant Souji siluetui, šeimininkai sustojo lauke, nebežinodami ką daryti. Iš namo išlėkė ir Tsurumi. Persigandusi vaiko širdelė jautė įvyksiant kažką baisaus. Per žirgų žvengimą negalėjo nieko girdėti, tad Souji, tik įlėkęs į apytamses arklides, įtempė žvilgsnį ir nusėlino pirmyn. Jo rankoje blizgėjo kardas, dar kažkada padovanotas tėvo už drąsą. Jaunuolis žinojo, kur yra Ojumi gardas, ir kažkodėl dabar būtent ten atsargiai, bet pakankamai greit žingsniavo. Jame girdėjosi grumtynių garsai, kai staiga viską užgožė klaikus pegasės žvengimas. Souji gyslose tiesiog sustingo kraujas, jis akimirkai stabtelėjo, tačiau įvertinęs kiekvienos sekundės svarbą, akimirksniu iššoko prieš gardą. Ant grindų, kraujo klane gulėjo pegasė. Dabar akinamai baltą kailį dabino raudonos dėmės, šilkiniai karčiai mirko kraujyje, o sparnai...tie nuostabūs sniego baltumo sparnai bejėgiškai, pusiau nudraskyti kybojo tarsi šiaip prilipdyti. Ojumi dar buvo gyva, bet vos kvėpavo ir gyveno paskutines savo gyvenimo akimirkas. Išsiplėtusios baimės akys žvelgė tiesiai į jį – į žudiką. Souji nustėro. Tai buvo žmogus, bet beveik nepanašus į jį. Kažkoks mėlynas, nusėtas randais ir šviežiom, pūlingom žaizdom veidas tikrai nebuvo panašus į normalaus žmogaus. Didelės žvėriškos, sukrešėjusio kraujo spalvos akys dabar nagrinėjo jaunuolį kaip peiliai. Pro pražiotą burną tyso seilės, o lūpos buvo apkibusios sparnų plunksnomis ir šviežiu krauju. Plaukai, jei taip buvo galima pavadinti kažkokias keistas ataugas iš viršugalvio, vingiavo žemyn kaip šlykščios gyvatės. Bjaurios žudiko rankos, sudžiuvusios ir raukšlėtos, dabar gniaužė baltų it angelo sparnų plunksnas. Ilgas juodas apsiaustas krito tarsi per didelis maišas ir buvo visas nusėtas sukrešėjusio kraujo dėmėm. Dabar tas padaras nustebęs ir netgi sutrikęs įsmeigė akis i Souji. Šis akimirkai sudvejojo, bet staiga netaręs nė žodžio puolė. Nors jį net pykino nuo šitokio kraupaus vaizdo, tačiau užgniaužęs savy visus jausmus, sugebėjo smogti vieną kart žudikui kardu. Padaras suurzgė, šastelėjo į šalį, bet ginklas vis tiek slystelėjo ranka. Žudikas klyktelėjo ir stipriai kumščiu vožė Souji krūtinėn. Šis atsitrenkė į gardo sieną ir suklupo. Pasinaudojęs proga, žudikas išlėkė iš gardo, bet matėsi, kad žaizdą padarė žalos. Jaunuolis jau šoko iš paskos, kai staiga sustingo ir atigręžė. Pegasės gyvybė jau beveik buvo užgesusi ir nebebuvo jokių šansų ją išgelbėti. Protinga Ojumi akis dabar jau žiūrėjo į Souji maldaujančiai. Jaunuolis suprato, ką turi daryti. Jis priėjo arčiau, perbraukė ranka švelnų kaklo kailį, ir pajuto pegasės lengvą atsidusimą. Souji užsimerkė, iškėlė kardą ir...smeigė. Neatsimerkdamas pakilo ir nusigręžė. Tik dabar jis galėjo išeiti. Nors pėdas degino aštrus skausmas, bet Souji įniršis padėjo jam nekreipti į tai dėmesio. Jis tvirčiau sugniaužė rankoje, dabar jau pegasės krauju papuoštą, kardą ir bėgomis nuskubėjo per arklides išėjimo link. Staiga priekyje pasigirdo Tsurumi balsas, ir jaunuolis pamatė iš tėvų glėbio išsivadavusį berniuką, su ašaromis akyse, belekiantį į jį. Souji negalėjo leisti, kad Tsurumi pamatytų negyvą pegasę, dėlto šiam bėgant pro jį, viena ranka sučiupo ir pakėlė į orą. Berniukas ėmė klykti ir spardytis, bet jaunuolis nė nesirengė jo paleist. Galiausiai ištempė verkiantį vaiką atgal į lauką ir perdavė susirūpinusiems tėvams. Lietus jau buvo sustiprėjęs, ir netrukus Souji kiaurai permirko. - Neleiskit jo į vidų, - tėvams tarė jis. – Ar išbėgo čia toks keistas, juodas padaras? - Taip, - drebančiu balsu atsakė vyras ir mostelėjo ranka, - jis nubėgo ten. Kažkur netoliese ėmė įnirtingai loti šuo. Souji žvilgtelėjo į savo kardą. Vandens lašai nuplovė plieninius ašmenis, ir dabar jie vėl lyg nauji žibėjo tamsoje. “Souji.....” – nuskambėjo aiškus balsas jo galvoje. - Otoko! Souji iš netikėtumo sustingo. Visi keistai sužiuro į jį. “Souji....aš jį sulaikiau.... Dabar jį gali pavyti.... Jis netoli tavęs.....” Otoko balsas skambėjo labai silpnai. - Otoko, kas tau nutiko? – jaunuolis pajuto, kaip išgąstingai suspurdėjo širdis. “Aš vėl apsilankiau jo sąmonėje...ten baisu....tiesiog siaubinga... – jo balsas virpėjo, - greičiau eik....aš jį tik laikinai sustabdžiau vietoj...jis netoli...” - Otoko... – Souji nusišypsojo, - ačiū. Jaunuolis pradėjo bėgti, į nieką nekreipdamas dėmesio. Nei į lietų, nei į skausmą, nei į aplinkinį pasaulį. Delne suspausta kardo rankena teikė pasitikėjimą ir drąsos. Staiga priekyje vėl amtelėjo šuva ir nutilo. Souji sustojo. Įsivyravo tyla. Buvo girdėti tik lietaus šniokštimas. Jaunuolis atsargiai nutykino pirmyn. Netikėtai šalia išdyko tamsus šešėlis ir, net nespėjus sureaguoti, smogė stiprų smūgį į šoną. Souji pargriuvo, bet tuoj pat pašoko. Jis įsmeigė akis į žudiką ir pasiruošė kovai. Nors priešininkas ir buvo beginklis, bet buvo pavojingas. Souji liuoktelėjo, užsimojo ir kirto kardu, bet žudikas išsisuko kirčio, atsitraukė ir išsišiepė. Jaunuolis piktai suspaudė kardą ir dar kartą puolė, tačiau šįkart priešininkas taipogi išvengęs smūgio, pagriebė Souji už rankos, trenkė jam tiesiai į veidą, tada lengvu judesiuku persviedė jį sau per petį ir trenkė į netoliese augusį medį. Šis sunkiai susmuko. Iš nosies pasipylė kraujas, bet lietus jį nuplovė. Pegasų žudikas nusikvatojo gargaliuojančiu juoku. Šiurpios akys sublizgo. Souji jautėsi bejėgis. Skausmas pėdose darėsi nebepakeliamas. Jis pabandė atsistoti, bet suklupo ir pasirėmė kardu. Lietaus lašai sumišę su krauju lėtai nuo smakro varvėjo žemėn. “Souji...jis žudo pegasus.....nes trokšta sparnų....” – Otoko balsas skambėjo kažkaip keistai. - Otoko! Tuoj pat išeik iš jo sąmonės! – suriko Souji. “Bet kažkas mane čia traukia.....čia nėra taip blogai....” - Otoko! Tuoj pat eik iš ten! Žudikas nustebęs žiūrėjo į klūpantį Souji ir nieko nesuprato. - Otoko.... “Souji...aš nebegaliu jo palikt....aš žinau, kad tai negerai, bet...” – jis nutilo ir keletą minučių truko tyla. “Gelbėk....” Jaunuolis kurį laiką dar klūpojo nejudėdamas, kai staiga šoko į priekį ir kardo ašmenis įsmeigė tiesiai žudikui į pilvą. Šio veidas persikreipė iš skausmo, tačiau staiga vėl išsišiepė, pačiupo už Souji rankų, belaikančių kardą, ir privertė ištraukti ginklą. Tada šiurkščiai suėmė viena ranka jo kaklą, o kita atėmė kardą. Jaunuolis negalėjo patikėti, jog šis,atrodė, net nesureagavo į tokį smūgį. Bet jo rankos drebėjo ir akys apsiblausė. Souji pabandė išsivaduot iš gniaužtų, tačiau žudikas dar stipriau suspaudė jo gerklę ir net įstengė pakelti nuo žemės. “Souji! Aš pabėgau.... Ačiū.... Tu mane išgelbėjai....” - Otoko.... – jaunuolis užmerkė akis. Mirdamas jis nenorėjo matyti to kraupaus pegasų žudiko žvilgsnio. Mintyse pabandė nupiešti ką nors mielo ir malonaus. Staiga kažkas tarsi privertė jį atsimerkti. Aplink galvą skraidė didelis baltas drugys. Souji nustėro. Drugys naktį? Lietuje? Staiga danguje kažkas sužvengė. Jaunuolis žvilgtelėjo aukštyn – baltas kaip angelas pegasas. Didžiuliai sparnai kėlė vėjo gūsius, o mėlynos akys žvelgė tiesiai į žudiką. Šis paleido Souji, ir jis nušliaužė tolėliau. Tačiau pegasas neatrodė toks, kaip kiti. Jo baltas kailiukas tarsi permatomas, ilgi plevėsuojantys karčiai atrodė vaiduokliškai. Šalia atsirado dar vienas pegasas. Ir dar vienas. Jie rinkosi pamažu, ir lėtai sklandė virš žudiko, kuris godžiomis akimis lydėjo kiekvieną akinamai baltų sparnų mostą. Iš burnos jam išdryko seilės. Staiga Souji dingtelėjo mintis, kad tas baltas pegasas tai yra Ojumi, bet papurtė galvą nuo šios minties. “Tu padėjai man, Souji, aš padėsiu tau...” – vėl nuskambėjo tolimas, bet pažįstamas Otoko balsas. - Kaip....? “Jie jau turi būt ten.... mirusių pegasų dvasios.... tai aš jas pašaukiau...” - Mirusių pegasų dvasios.................. Jaunuolis su nuostaba pažiūrėjo į sklandančias būtybes. Staiga prieš akis vėl sušmėžavo baltas drugys. Souji nusekė jį akimis. Skraidūnai suko ratus, ir, atrodė, kad lietus jų net nepaliečia. Akimirką visi sustingo, tačiau greitai pasileido žemyn, aršiai plakdami orą sparnais. Souji užsidengė veidą ranka, nes kylantis vėjas nešė skaudžius lietaus šuorus. Baltasis pegasas pasiekė žudiką ir...perskrodė jį kiaurai. Šis nieko nesuprasdamas apsidairė, bet iš paskos lekiantis kitas skraidūnas pasielgė taip pat. - Dvasios.... – sušnibždėjo Souji. Mirę pegasai įnirtingai perskrosdavo žudiką, ir šį pradėjo mėtytį į visas puses.Jis suklupo. Sparnuotosios dvasios sustojo. Angeliškasis pegasas sužvingo ir visi kiti pritarė. Staiga jis pasileido žemyn ir dar kart sužvingęs plastelėjo žudikui į veidą sparnais ir tik tada paskutinį kart perlėkė jo kūną. Žmogus suklykė nesavu balsu, staiga pargriuvo ir liko gulėti. Baltoji šmėkla su savim nusitempė kažkokį balkšvą, neryškų siluetą. Kiti pegasai patenkinti suplasnojo sparnais ir akimirksniu pažiro milijonu žvaigždžių. Kurį laiką Souji vis dar žiūrėjo netikėdamas tai į dangų, tai į nebegyvą pegasų žudiką. Viskas įvyko taip staiga! Jaunuolis užsimerkė. Ir tik dangus tebeverkė... Ir tik baltas drugys tebeskraidė...